Dokumentai

          Nr. 3

         Netrukus atėjo ir pats Mingaila su būriu. Aš paklausiau, kodėl jie apšaudę mūsų žvalgus, jeigu mūsiškiai kiek kartų kartoję parolę. Mingaila išsigynęs, kad mes jokios parolės nebuvome sutarę, jis naudojąsis savo parolėmis, kurias nustato savo būriui kiekvieną mėnesį. Šį jo elgesį aiškinausi dvejopai: ar Mingaila buvo pamiršęs perduoti mūsų sutartą parolę savo žmonėms ir jam buvo prie to gėda prisipažinti, ar iš viso nenorėjo su mumis turėti nieko bendro. Susitikę atsitiktinai sutarėme dėl sekančio stovyklavimo.
         1945 m. birželio mėn. 15 d. stovyklavome Ignalinos valsčiuje, Dūdų km. rajone. Mingailos būrys stovėjo Dūdų km. Atvažiavo Ignalinos istrebiteliai ir Mingaila su jais turėjo kautynes. Žuvo apie 5 istrebiteliai. Mūsiškiai nuostolių neturėjo.
         Sekančią dieną tai yra birželio mėn. 16 d., stovėjome vėl viename rajone. Mano vadovaujamas būrys stovėjo Paukščių km., Mingaila buvo užėmęs Milašių ir dar viename kaime. Tai buvo Ignalinos valsčiuje. Iš ryto į kaimą kuriame aš stovyklavau, atėjo žmonės iš kitų kaimų ir pranešė, kad Buiviliškės km. yra atvažiavusių apie 80 kareivių. Ne istrebiteliai, bet kareiviai. Tiesa, po kautynių galima buvo laukti kariuomenės, tačiau ne taip greit. Be to, vietiniai gyventojai pranešę, kad matę kareivių netoli Paukščių km. Apie tai pranešiau Mingailai, ir kadangi Paukš­čių kaimelis gyvena ne vienkiemiuose, o viename daikte, skaičiau, kad yra bloga mano pozicija, visai netinkama kautynėms, o be to, laike kautynių neišvengiamai nukentėtų gyventojai - nutariau pasitraukti į netoli esantį beržyną ir ten laukti tolimesnių įvykių. Apie tai pranešiau Mingailai ir kviečiau jį padaryti tą patį. Tačiau Mingaila išvadino mus bailiais ir pats nesitraukė. Mačiau, kad jis nenori su mumis bendradarbiauti ir iš jo maža ko galima tikėtis.
         Kadangi aname krašte neturėjau pažįstamų bei ryšininkų, tai išstačiau svarbesnėse kryptyse žvalgus ir laukėme kas bus toliau. Apie ketvirtą valandą po pietų viena porelė žvalgų atėjo ir pranešė, kad į už mūsų esantį kaimą Taujūnus, atvažiavo nemažas skaičius kariuomenės. Tą papasakojo žmonės, kurie vežė kareivius. Tokiu būdu mums iš dviejų šonų buvo po nemažą skaičių kariuomenės. Kitaip tariant, buvome supami.
         Nors buvo ankstyvas popietis, nutariau trauktis į miškus. Nusiimant nuo pozicijos, atėjo dvi mergaitės, kurios grįžo nuo Mingailos ir pranešė tą patį: Taujūnų kaime pribuvo daug kareivių. Apie šį įvykį jos pranešusios Mingailai. Ta proga jos mums pasakė sekantį: „mes sakėme Mingailai, kad apie šį įvykį reikia pranešti partizanams, kurie randasi beržyne”- reiškia mums, tačiau Mingaila uždraudęs sakydamas, „nereikia pranešti. Rokas žino, ką reikia daryti...”.  Be to, minėtos mergaitės pranešė, kad Mingaila pasitraukė.
         Nieko nelaukdamas pasitraukiau. Tą pačią dieną laimingai pasiekiau Kalviasalio, Ignalinos v.  šilus. Manęs rusai nepersekiojo.
         Netrukus sužinojau sekantį: kadangi Mingaila sužinojęs pribuvus daugiau kariuomenės, traukęs Ažvinčių miškų link pro Buiviliškės, tai kareivių buvo pastebė tas ir sekamas. Kareiviai nusekė į Ažvinčių mišką surado būrio stovėjimo vietą. Tarp žvalgybos ir Mingailos būrio įvyko trumpas susišaudymas. Būrys išsibėgiojo pakrikęs, įvairaus didumo grupelėmis. Mūsiškių buvo vienas sužeistas. Pats Mingaila po keleto dienų apie su 20 vyrų atvyko į tą patį šilą.
         Šiame atsitikime įvyko taip, kaip sako senas priežodis: „nekask duobės kitam, pats įpulsi..“. Nors Mingaila norėjo, kad aš būčiau užpultas, uždraudė apie gresiantį pavojų pranešti, tačiau išėjo atvirkščiai: jis pats buvo užpultas ir išblaškytas. Tuo savo elgesiu Mingaila parodė, be to, kiek jam rūpėjo ar kaip jis suprato mūsų bendros kovos tikslą, mūsų uždavinius, mūsų siekimus. Tai yra veiksmas išdavikiškas ir baudžiamas karo įstatymais.
         Tą patį buvo galima pasakyti ir apie Karijotą. Jie ir vienas, ir kitas siekė garbės ir norėjo, kad kitiems blogiau sektųsi, manydami tuo būdu surinkti pas save didesnį skaičių partizanų. Reikia pasakyti, kad aš gana sėkmingai išvengdavau susitikimų su priešu, neturėjau nei pergalių, nei aukų, tuo tarpu jiems dažnai tekdavo susidurti. Tokiu būdu jie norėjo, kad ir aš susikaučiau su priešais. Jeigu aš išvengdavau susidūrimų, tai vien tik todėl, kad mūsų buvo skirtingi slapstymosi būdai. Aš išimtinai gyvendavau miškuose, miškus krėsdavo rečiau negu gyvenvietes. Tuo tarpu jie visą laiką stovyklavo gyvenvietėse, ir jiems už tai tekdavo susikauti žymiai dažniau, nes dažnai istrebiteliai bastydavosi per gyventojus.
         Atvykęs į šilus Mingaila buvo gerokai nusiminęs. Buvo norėjęs save pasikelti į leitenanto laipsnį, tam reikalui ryšininkės buvo parūpinusios žvaigždutes, tačiau jau jų nesidėjo. Dar jam viena aplinkybė buvo labai nemaloni, tai būtent ta, kad jis buvo gerokai apgautas NKVD agento „Vilko“, kurs, atvykęs iš Vilniaus Apygardos atstovo vardu, buvo Mingailos maloniai sutiktas, pas jį trejetą dienų gyvenęs, drauge stovyklavo, jam patikėjęs Mingaila partizaniškų paslapčių, atidavęs partizanų sąrašus ir kitką. Po šio agento išvykimo jis sužinojęs, kaip lengvai davėsi apmulkinamas, ir tas, aišku, negalėjo sudaryti malonumo.
         Prasidėję sovietų veiksmai 16 birželio Dūdų kaimo rajone išsiplėtė po visą Švenčionių kraštą, tačiau ypatingai siautė Daugėliškio valsčiuje, kadangi šiame vals čiuje buvo daug partizanų ir, be to, čia dažnai stovyklavo tiek Karijotas, tiek ir Mingaila. Be to, buvo partizanų miškuose ir miškeliuose.
         Enkavedistai siuto be perstojo: siautė gyvenvietėse, krėtė miškus, prievarta vertė gyventojus pranešinėti apie partizanus. Siuto dieną ir naktį. Atsirado partizanų tarpe aukų, partizanai pradėjo skirstytis į mažesnius būrelius, pradėjo rengtis slėptuves. Visur buvo pavojinga, visur buvo nesaugu.
         Be istrebitelių, kurių kiekviename miestely buvo nuo 40-60 žmonių, įsisteigė dar kariuomenės garnizonai. Jie visi darydavo talkas, bastėsi po visą kraštą, visur landžiojo, viską vertė, kratė. Buvo paskelbta amnestija, į kurią tačiau partizanai žiūrėjo su nepasitikėjimu, laikė ją bolševikų apgaule. Pamažu, praslinkus daug laiko, atsirado vienas kitas, kurs nuėjo registruotis. Tai buvo daugiausia tie, kurie nebuvo būriuose, slapstėsi pavieniui, be ginklo. Vėliau atsirado ir tokių, kurie ėjo ir iš būrių, bet vis nedaugelis.
         Kviečiant partizanus registruotis, bolševikai parodė tikrai stebėtinų dalykų. Jie partizanus stačiai su ašaromis maldaudavo eiti iš miško. Sakysime, ateidavo partizanas registruotis, tai pats NKVD viršininkas paduodavo jam kėdę, vaišindavo papirosais, degtine, elgdavosi kuo maloniausiai, griežčiausiai buvo draudžiama vadinti „banditu”, žodžiu, partizanui, kurs nėjo į kariuomenę, priešinosi valdžios įstatymams, kovojo prieš valdžios organus, juos be pasigailėjimo naikino, buvo teikiama daug didesnė pagarba negu tam, kurs, kovodamas už sovietų valdžią, būdamas rusas, kovoje neteko rankų, kojų pasidarė invalidu, prarado sveikatą. Toki bastėsi apdriskę, keikė valdžią, gyveno valkatų gyvenimą, gaudavo į mėnesį 40-50 rublių, už kuriuos jokiu būdu pragyventi negalėjo, nes tuo laiku už pūdą rugių reikėjo mokė­ ti nuo 300 iki 500 rublių. Galų gale kas nežino rusų invalidų, kurie bastosi traukiniuose, stotyse, turgų aikštėse, atimdinėja iš žmonių maisto produktus, vagia, keikiasi. Natūraliai buvo jaučiama, kad tame yra kažkas nenormalu, įtartina. Tikrumoje taip ir buvo. NKVD-istai iš pradžių parodę švelnumo, vėliau vis dėlto „vilkas išlįsdavo iš ėriuko kailio” ir jie pasirodydavo, kuo iš tikrųjų yra. Užsiregistravusius mušdavo, grasindavo išvežimu, reikalaudavo išduoti partizanus, vadus, nusakyti partizanų prisilaikymo vietas, verbavo agentais. Vėliau užsiregistravusieji, kurie nesutikdavo su bolševikų reikalavimais, buvo areštuojami, dingdavo nežinia kur, tačiau tai bolševikai atlikdavo be triukšmo, nežymiai, areštuodavo pavienius, tuo norėjo nesukelti panikos, kad neatbaidytų nuo registravimosi.
         Tokiu būdu prasidėjo metodingas naikinimas lietuvių partizanų, lietuvių tautos, naudojant tam reikalui įvairiausias apgaules, smurtą, įvairiausias bjaurias priemones, kurias bolševikai vartoja jau nebe pirmą kartą savo imperialistiniuose tiksluose: tos pačios priemonės buvo vartojamos Gruzijoje, Azerbaidžane, Suomių Karelijoje, Kazachijoje.
         Tačiau lietuvis partizanas nepasidavė ir vengė sunaikinimo, parodydamas daug sumanumo, daug išradingumo, sveikos iniciatyvos. Tik dėka šitų gerų privalumų tesėjo tokioje žiaurioje ir negailestingoje kovoje taip ilgai. Iš tikrųjų verta dėmesio mažutės tautelės kova su tokiu barbarišku, milžinišku priešu tokį ilgą laiką.
         Partizanai pirmojo stipraus bolševikų antpuolio buvo gerokai prispausti, sumišę, tačiau tas buvo trumpą laiką ir toliau į besitęsiantį bolševikų siautimą žiūrėjo šaltai ir blaiviai. Netikėjo nei bolševikų gražiems žodžiams, nei pažadams.
         Ilgą laiką nebuvo atsitikimo, kad lietuvis partizanas būtų pasidavęs gyvas nelaisvėn: arba kovodavo iki paskutiniųjų, kol būdavo priešo sunaikintas, arba nusižudydavo pats, nenorėdamas sulaukti iš bolševikų pusės kankinimų, norėdamas išvengti išdavysčių. Tik jau žymiai vėliau, 1946 m., atsirado vienas kitas, kurs gyvas pasiduodavo.
          Prasidėjus ofenzyvai, reiškia, 1945 m. birželio mėn. 16 partizanų, mano surinktais duomenimis, pusėje Švenčionių apskrities buvo 388. Tai buvo partizanai iš šių valsčių: Kaltanėnų v., Ignalinos v., Daugėliškio v., Mielagėnų v., Tverečiaus v. ir Adutiškio, Dūkšto, Rimšės. Nėra duomenų iš šių valsčių: Švenčionių, Švenčionėlių, Joniškio, Saldutiškio, Pabradės.

                                                                                                          Tolimesnieji įvykiai
        
Kaip minėjau, prasidėjusi ofenzyva gerokai prislėgė partizanus. Partizanai buvo užimti vienu - tai būtent savisauga. Aišku, apie sėkmingesnį organizacinį darbą negalima buvo ką ir galvoti. Nutrūko ryšiai su aukštesnėmis instancijomis. Tuo pačiu metu smarkiai buvo paliesta ir Apygardos vadovybė Vilniuje. Daug kas buvo areš­ tuota. Tiesa, prieš pat prasidedant ofenzyvai pas mane buvo atvykęs iš Apygardos atstovas, kuriam suteikiau žinių apie padėtį Tigro Rinktinėje. Jo slapyvardę pamiršau: tai buvęs gydytojas, dirbęs Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, chirurginiame skyriuje. Susitarėme dėl ryšio. Ir tarp kitko jis pranešė, kad Panevėžio apskrityje yra sukoncentruota apie su 40 sunkvežimių kariuomenės ir kad šiai kariuomenei vadovaująs kažkoks rusų pulkininkas. Mūsų vadovybė mananti, kad ši kariuomenė arba pradės kovą prieš partizanus, ar darys išvežimą į Sibirą žmonių. Iš tikrųjų rusai ir grupavo kariuomenę kovai su partizanais, kuri buvo pradėta birželio mėnesį 16 d. 1945 m.
         Dar vieną laišką gavau iš Apygardos, kurį buvo pasirašęs Apygardos sp. ir šv. skyriaus viršininkas Saulius. Jis rašė apie areštus, vykstančius Apygardos vadovybėje, apie sunkią padėtį. Laiškas buvo rašytas šriftu ir gautas 1945 m. liepos mėnesį. Po to ryšys su Apygarda nutrūko.
         Nežiūrint to, kad partizanai buvo gerokai prispausti, visi gyveno viltimi, nujautimu, kad pasaulyje vis dėlto negali viešpatauti melas, smurtas, kad pasaulis turi suprasti bolševikų klastą, turi sužinoti, kokių tikslų siekia bolševikai - būtent užkariauti ir pavergti visą pasaulį,- ir turi bolševizmą sunaikinti, turi stoti prieš jį į galutinę kovą. Jeigu ne šitos viltys, ne šie lūkesčiai, ne šitoks įsisąmoninimas į padėtį, nežinia kas būtų atsitikę su Lietuvos partizanais. Bolševikai, kaip jau ne kartą minėjau, naikinimo darbo ėmėsi labai metodingai, labai žiauriai. Ne tik žiauriai elgė­ si su partizanais - laužydavo kaulus, statydavo ant karštų geležių, kišdavo grūstuvus į žaizdas, bet taip pat žiauriai elgėsi su partizanų šeimomis ir tais, kurie prijautė mūsų sąjūdžiui: kišo į kalėjimus kaltus ir nekaltus, vežė į Sibirą šeimas ir tuos, kurie rėmė partizanus. Tačiau greit partizanai tą pergyveno ir toliau tęsė žūtbūtinę kovą su dar didesniu užsispyrimu pasiryžimu. Toliau nebegąsdino partizanų nei aukos, nei rusų žiaurumas.
         Tolimesnė partizanų kova buvo decentralizuota. Buvo kovojama grupelėmis, po du tris, net pavieniui. Veikė taip, kaip kiekvieno manymu buvo patogiau, saugiau, neturėdami specialaus ryšio, tik kartas nuo karto susitikdami tuose pačiuose miš­ kuose, tose pačiose slapstymosi vietose. Aš prisilaikiau miškų, dažnai kilnodavausi iš vieno miško į kitą, dažnai susitikdavau su įvairiomis partizanų grupėmis, vieni kitus rėmėme moraliai.
           Karijotas su 10-12 vyrų stovyklavo pas gyventojus, kartais apsistodavo miške. Mingaila surinko iš išsibėgiojusių Ažvinčių miške apie 40 vyrų ir beveik nuolat stovyklavo taip vadinamojoje „Abisinijoje” - Dūdų-Bališkių kaimų rajone. Kadangi tam rajone žmonės buvo labai geri, tikri lietuviai patriotai, tai jis ten ramiai praleido patį smarkiausią rusų antpuolį. Dobilas prisilaikė šiame krašte, dažnai susitikdavome, tardavomės suorganizuoti Tigro Rinktinės vadovybę, bet tuo laiku tą atlikti nebuvo įmanoma, kadangi buvome visi stipriai blaškomi. Vėliau 1945 metais  rudeniop pasitraukė į Utenos apskritį. Švyturys prisilaikė Ceikinių valsčiuje.
          Lengviau pirmąją ofenzyvą pernešė tie partizanai, kurie buvo didesniuose miškuose. Pirmosios ofenzyvos buvo visiškai mažiau paliesti Antanų miško partizanai - adutiškėnai. Taip svaidomi iš vienos vietos į kitą, patirdami nuostolius, laukėme žiemos, konkrečiai nežinodami, kur dingsime žiemos metu. Žiema Švenčionių krašto partizanus užtiko toje pačioje padėtyje. Pasiliko nuolatiniai garnizonai, kurie be perstojimo bastėsi, visur ieškojo partizanų. Buvo sunki padėtis.
                 
                                                                                            Kaip praleidome 1945-6 metų žiemą

          1945 m. gruodžio mėn. susitikau su p. Dobilo ryšininke, kuri perdavė spaudos ir žinią, kad p. Dobilas suorganizavęs Tigro Rinktinės vadovybę ir kvietė prisidėti ir mane. Su ja susitarėme dėl ryšio ir dėl bendradarbiavimo. Tačiau, kaip minė­ jau, nors jau buvo prasidėjusi žiema, aš dar nežinojau, kame aš ją praleisiu, nes siautimas nė kiek nemažėjo. Galų gale nutariau praleisti žiemą Daugėliškio vals­čiuje Didžiagirio miške, tikrumoje šis miškas nėra didelis, nes teturi apie 3 km plo čio ir tiek pat ilgio ir labai enkavedistų įtariamas, tačiau rengiausi visai tyliai praleisti žiemą. Apsigyvenę 12 vyrų išeidavome į miestą maždaug į mėnesį kartą tik maisto reikalu. Niekam nesakėme, kur mes žiemojame, nes kitaip grėsė sunaikinimas. Tokiu būdu ir ryšys nebuvo normalus su Tigro Rinktinės vadovybe. Vėliau p. Dobilas perėmė Vyt. Apygardos vadovavimą, o man buvo numatyta Tigro Rink. Vado pareigos, bet kadangi, kaip minėjau, tarp mūsų ryšys nebuvo normalus, tai šias pareigas pavedė Karijotui. Karijotas surinkęs apie 30 vyrų nuolat stovyklavo per gyventojus, su dideliu užsispyrimu, atkaklumu ir su dideliais pavojais, rizikuodamas.
         Karijotas pradėjo organizuoti Tigro Rinktinę. Tačiau reikia pasakyti, kad kaip jis buvo tinkamas vadovauti 50 ar 100 žmonių, kautis su priešu, taip jis buvo visai blogas organizatorius. Organizaciją jis suprato labai paprastai: surinkti visus partizanus į vieną vienetą, tam vienetui jam pačiam vadovauti ir su šiuo daliniu, nežiūrint koks jis būtų didelis, stovyklauti gyvenvietėse. Pradėjo prievarta partizanus rinkti į būrį. Tačiau ne tik vadovybė šiam jo veiksmui nepritarė, bet ir patys partizanai jautė, kad šitoks organizavimas nelaiduos partizanams saugumo, ir todėl ėjo į bendrą dalinį nenoriai, kiti pasitraukdavo. Aš buvau gavęs iš Karijoto pasiūlymą būti jo organizuojamame daliny būrio vadu. Taip pat Karijotas tarėsi dėl bendradarbiavimo ir su p. Švyturiu. Jis buvo paskirtas spaudos ir švietimo skyriaus viršininku, tačiau Karijotas pareikalavęs, kad Švyturys ateitų ir atsineštų rašomąją mašinėlę, radijo aparatą ir su šiomis priemonėmis stovyklautų gyvenvietėse. Švyturys aiškinęs, kad tas yra surišta su pavojumi netekti rašomosios mašinėlės, radijo aparato ir kitų priemonių; ir iš viso šios pareigos reikalauja pastovios vietos, nes tik tada įmanomas darbas. Kadangi Karijotas nuo savo sprendimo neatsisakė, tai Švyturys nesutiko dalyvauti jo organizuojamame štabe.
         Aš panašiam „organizavimui” irgi buvau priešingas, nes mačiau, kad mažesnė mis grupėmis išvengiama daugiau aukų ir nuo siūlomos būrio vado vietos atsisakiau.
         Mingailos ir Karijoto santykiai nebuvo draugiški iš anksčiau, todėl ar jie tarėsi dėl bendradarbiavimo, ar ne - tikrų davinių neturiu, tačiau manau, kad nesitarė, nes Mingaila laikė save aukštesniu vadu negu Karijotas.
         Mingaila stovyklavo ramiose vietose, neturėdami kur dingti partizanai prie jo prisidėdavo ir jo būrys buvo pasiekęs apie 60 vyrų. Buvo prie jo laikinai prisidėjęs Juodalksnis su 10-15 vyrų iš Rimšės ir Dūkšto ir Erškėtis su tiek pat zarasiškių. Tačiau būry buvo gerokai pašlijusi drausmė, žemesnieji pareigūnai girtuokliavo, nelabai klausė Mingailos įsakymų Ir taip 1946 m. sausio mėnesį 22 dieną Saldutiškio valsč., Prūsijos kaime buvo užpultas ir išblaškytas. Žuvo 24 partizanai ir pats Mingaila sužeistas vos paspruko. Greit buvo sugautas Rimšės valsčiuje Juršės vnk. enkavedistų. Išgydė enkavedistai ir pradėjo tardyti. Išdavė labai daug gerų žmonių, ryšininkus, tuos, pas kuriuos stovyklavo. Po to buvo nuteistas 25 m. kalėti. Išblaškyti partizanai ir neturėdami prieglaudos vieni užsiregistravo, kiti žuvo. Brangia kaina buvo įrodyta, kad būriai nustojo savo reikšmės. Toliau galima sėkmingai kovoti tik mažesnėmis grupelėmis.
         P.  Švyturys palaikė ryšį su Apygardos vadovybe, išleido apie 4 numerių „Rytų Lietuvos”. Jis ir toliau ėjo sp. ir švietimo skyriaus viršininko pareigas.
         Tokiu būdu Tigro Rinktinė nebuvo gerai suorganizuota, partizanai į vieną vienetą sujungti nebuvo. Jokių įsakymų, jokių instrukcijų, jokių nurodymų nebuvo duota. Grupių vadai ir partizanai darė kaip išmanė. Bendros linijos nebuvo. Tokia padėtis nebuvo normali, partizanai dažnai darė ne taip, kaip reikia daryti, kiti pradė­ jo sauvaliauti. Galų gale pats Karijotas labai žiauriai elgėsi ne tik su partizanais, bet ypač su gyventojais. Mušdavo dažniausiai be reikalo, dėl ko visuomenėje kilo nepasitenkinimas, atsirado išdavikų. Gyventojai pradėjo skųstis.
         Matydamas, kokią blogą įtaką daro Karijoto elgesys į gyventojus, ir suprasdamas, kad prievarta varymas partizanų į būrį taip pat neveda į gerą, nes nesenas patyrimas su Mingaila visų vaizduotėje buvo gyva atsiminimų.