Dokumentai

                                                                                                                                                                               Nr. 4.
 
parašiau platų laišką Apygardos vadovybei ir rekomendavau atsiųsti savo atstovą, kurs vietoje ištirtų reikalą. Taip ir buvo padaryta. Buvo atsiųstas a. a. p. Artojas, organizacinio skyriaus viršininkas. Matomai ir jis atrado Karijoto veiklą neteisinga ir davė nurodymus, kaip reikėtų organizuoti Rinktinę. Tačiau šis puikus vyras ir geras organizatorius buvo Karijoto išvadintas... komunistu... ir net nepalydėtas vienas grįžo į Apygardą. Norėjęs susitikti su manimi, tačiau Karijotas atsisakęs padėti mane surasti.
         Vėliau, 1945 m. birželio mėn. pradžioje, susitikome su Karijotu Antanų miške. Karijoto ir visų partizanų akivaizdoje iškritikavau Karijoto veiklą tiek gyventojų tiek organizacijos atžvilgiu. Pasakiau, kad Karijotas neturi jokios teisės partizanus visus surinkti į vieną būrį, kadangi tam vadovybė nepritaria. Po to partizanai į būrį nėjo, kadangi miške buvo saugiau. Jo būrys nuolat mažėjo ir galų gale liko tik šešiuose. 1946 m. spalio mėn. 10 d. bestovyklaujantį Tverečiaus valsčiuje, Astraviškių km. užtiko enkavedistai ir žuvo.
         Kalbant apie Karijotą reikia pasakyti sekantį: Karijotas buvo mažo išsilavinimo, nes baigęs tik pradžios mokyklą. Lietuvai atėjus į Švenčionių kraštą buvo stojęs į Vilniaus miesto policiją ir pasitiko lietuvius, ateinančius į Vilnių. Tai buvo didelis patriotas, neapkentė visų Lietuvos priešų, drąsus, atkaklus, sumanus ir kietas kovoje. Kaip minėjau, buvo tinkamas vadovauti kautynėse, vadovauti tam tikram daliniui. Jo taktika rėmėsi tuo, kad puldavo priešą iš visų pusių, pats mesdavosi į kovą pirmas ir pavyzdžiu traukdavo kitus partizanus į kovą. Turėjo daug puikių laimėjimų, sunaikino daug priešų ir buvo priešo labai persekiojamas. Žodžiu, tai buvo tikras karys pasiryžėlis.
         Prie to reikia pažymėti, kad buvo didelis garbėtroška, nenorėjo nieko pripa­žinti ant savęs viršininku, jausdamas kitų pranašumą, nenorėjo su jais turėti nieko bendro. Nuo savo sumanymo neatsisakydavo, o reikia pasakyti, kad jie ne visada buvo teisingi, ypač kas liečia organizacinius reikalus. Dažnai keisdavo savo nuomonę. Jeigu su juo bendradarbiauti, tai reiškia reikėjo būti jo įrankiu, neturėti jokios savo nuomonės ir pasiduoti įvairioms jo užgaidoms. Todėl dėl šių jo savybių nebuvo įmanomas su juo joks bendradarbiavimas.
         Stovyklauti gyvenvietėse turėjo didelį patyrimą, nes nuolat stovyklaudamas gyvenvietėse įgudo. Čia jis parodė didelį užsispyrimą, pasiryžimą ir sumanumą. Nežiūrint kai kurių netikslumų, vis dėlto reikia pripažinti, kad buvo didelis kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir ant jos aukuro paaukojęs savo brangiausią turtą - gyvybę. Už ką mūsų tauta tokius savo sūnus turi paminėti tik geru.

                                                                                                         Mingaila ir kiti grupių vadai
          

         Mingaila neturėjo nei Karijoto drąsumo, nei sumanumo, nei kietumo. Garbės troško gerokai ir Mingaila. Bendradarbiauti taip pat sutiko tik sąlyga, jeigu kiti jo įsakymų klausys. Priešingai, Mingailai nebuvo svetimi išdavikiški veiksmai kitų vadų atžvilgiu. To Karijotas niekuomet nepadarytų. Taip pat Mingaila neturėjo Karijoto sumanumo vadovauti kautynėse. Pakliuvęs enkavedistams, be atodairos išdavinėjo savo bendradarbius, tuo manydamas įsigyti enkavedistų malonę... Bet enkavedistai išnaudojo ir nuteisė 25 metams.
          Juodalksnis Garla, kilęs Švenčionių apsk., Daugėliškio v., Seniškio km., tarnavęs lenkų kariuomenėje, vėliau savisaugos daliniuose psk. laipsny. Pirma jis turėjo ryšį su Tigro Rinktinės vadu Bitinėliu, bet tam pakliuvus enkavedistams ryšys nutrūko. Atrodo, buvo susitarę bendradarbiauti. Jis visą laiką vadovavo Dūkšto ir Rimšės valsčiaus partizanams. Turėjo apie 20 vyrų. 1947 m. balandžio mėn. 13 d. sužeistas pateko rusams. Išdavęs kai kuriuos bendradarbius, kankinamas vedė rusus į bunkerį, tačiau stengėsi pratraukti kuo ilgiausią laiką, kad tuo tarpu sužinotų partizanai, jog jis gyvas jiems patekęs, vedė iš pradžių ne į tą bunkerį, kuriame gyvenęs, o į kitą. Tačiau rusai suprato, kad čia yra ne tas bunkeris, nes jame buvo žymės, kad partizanų gyventa seniai, vertė vesti į tą, iš kurio jis buvo išėjęs prieš patekimą rusams. Tokiu būdu 15 balandžio atvedė ten, kur pats gyveno, ir laike kautynių žuvo du partizanai ir vienas buvo sužeistas. Iš dalies kaltas vienas partizanas, kurs pabėgo gyvas, bet negrįžo į bunkerį ir nepranešė, kad Juodalksnis patekęs gyvas. Tai buvo partizanas Kirvis, dabar jau žuvęs. Su Juodalksniu buvo dar vienas partizanas Eglaitis, kurs žuvęs. Šiaip buvęs geras vyras, mielai bendradarbiavęs.
         Oželis - parašiutistas. atvykęs su žvalgybiniu būriu iš Labanoro miško 1945 m. pradžioje į Antanų miškus. Antanų miške surinkęs išblaškytus Adutiškio partizanus, vadovavo jiems iki 1945 m. balandžio mėnesio pabaigos. Buvo drausmingas ir gerai tvarkė būrį. Vėliau atsirado tarp jo ir partizanų nesutarimų, ir jis buvo priverstas pasitraukti. Vėliau pasidarė dokumentus ir vertėsi prekyba Vilniaus mieste, kur ir buvo sugautas.
         Karužis.
         Oželio vietą užėmė Karužis, iš senosios Lietuvos, tarnavęs kariuomenėje liktiniu puskarininkiu. Buvo surinkęs Antanų miške apie 60 vyrų. Partizanų tinkamai nesugebėjo suvaldyti. Vėliau savo žmonos tėviškėje buvo suimtas bolševikų, 1945 m.vasarą.
         Svajūnas.
         Karužio vietoje liko Svajūnas, ukmergiškis, iš Ukmergės apskrities perėjęs į šį kraštą su Karijotu kaip Žaliojo Velnio ryšininkas. Jis pirmosios bolševikų okupacijos metu buvo Vilniaus karo Mokykloje. Baigęs keletą gimnazijos klasių. Silpnai partizanams vadovavo. Iš viso tiko spaudos darbui, rašydavo straipsnelius, eiles. Žuvo 1946 m. rudenį Antanų miške.

                                                                                                               Raudonųjų siautimas

         Karo metu su vokiečiais bolševikai į kovą su partizanais mažai skyrė jėgų. Nežiūrint, kad gerokai jie nuo partizanų veiksmų kentėjo, buvo kantrūs. Partizanai ne tik naikino komunistinį aktyvą, gyvąją jėgą- istrebitelius ir miliciją, bet smarkiai trukdė ir ekonomiškai. Pavyzdžiui, žmonės surašinėjant žemę, galvijus rašė netikrus duomenis, mažindami iki pusės ar net trečdalio. Bijodami partizanų, tarnautojai negalėjo nei tikrinti, nei atlikti pareigas kruopščiai. Mažiau valkiodavosi visokiausių agentų, kurie nuolat čiulpia iš žmonių turtą. Taip pat miškai, kuriuose buvo partizanai, nebuvo kertami, nes administracija bijojo eiti į miškus ir šį reikalą tvarkyti.
         1945 m. gegužės mėn. 9 d. baigėsi karas su vokiečiais. Vokiečiai kapituliavo ir rusų armija pasiliko be veiksmų, nes tik mažą dalį savo armijos skyrė karui prieš Japoniją. Suprantama, partizanai po Vokietijos kapituliacijos laukė, kad rusai smarkiausiu būdu puls partizanus, skirdami tam reikalui dideles jėgas, kadangi, kaip minėjau, visa armija liko beveik be veiksmų. Tačiau rusai tik baigę karą su vokiečiais nepuolė staiga partizanų. Matomai jie tvarkėsi, rinko žinias apie partizanus ir tik birželio mėn. 16 d. pradėjo ofenzyvą prieš Lietuvos partizanus. Rusai nemetė į šią kovą tokių jėgų, kaip kas iš komunistų sakė, kad „prie kiekvieno krūmo būsią enkavedistas”, tačiau šiam reikalui skyrė tokias jėgas, kurių jie manė pilnai užteksią, kad sunaikinti partizanus jei ne iš karto, tai per trumpiausią laiką. Reikia manyti, kad jie šiam reikalui būtų negailėję skirti ir pačių didžiausių jėgų, tačiau nenorėję parodyti, kad vieną karą baigus fronte su vokiečiais, atsirado naujas frontas krašto viduryje. Be to, jie daug ko tikėjosi iš amnestijos. Jie manė, kad kai partizanai bus pakankamai prispausti, turės aukų, o kadangi svarbiausias vokiečių frontas jau nurimęs ir karo daugiau nebėra ir nenumatomas artimiausioje ateity, tai partizanams amnestija bus vienintele išeitimi, vieninteliu išsigelbėjimu, kuo partizanai geriausiai ir pasinaudos, nes amnestijos įstatymas toks palankus, toks nekaltas. Tokiu būdu jie tikėjosi, kad Lietuvos partizanų pasipriešinimas bus palaužtas per trumpą laiką. Tačiau išėjo ne taip, kaip skaičiavo bolševikai. Tiesa, partizanai buvo prispausti, turėjo aukų, kiti pasinaudojo amnestijos įstatymu ir nuėjo registruotis, tačiau dauguma nesitraukė ir tęsė ginkluotą kovą toliau, tvirtai tikėdami, kad turi kilti trečias pasaulinis karas, kad turi būti sunaikintas komunizmas, kad turi išsivaduoti pavergtos tautos, o jų tarpe ir Lietuva. Ir nors bolševikai skaičiavo šią kovą baigti trumpiausiu laiku, ši kova užsitęsė ir tęsiasi ir dabar ir bus tęsiama tada, kai visas demokratinis pasaulis stos galutinėn kovon su komunizmu, o šiai kovai jau yra daromi patys paskutinieji pasiruošimai
         Bolševikai kovoje su Lietuvos partizanais parodė didžiausią savo nekultūringumą, stoką paprasčiausio žmoniškumo. Šioje kovoje komunistai parodė tikrąjį savo veidą, parodė tikrąją žmonijos naikinimo programą kurią nustatė Leninas, o įgyvendina Stalinas. Tai žmonijos, kultūros, turto naikinimo programa.
         Pirmiausia bolševikai puolė miškus, kadangi dauguma Lietuvos partizanų koncentravosi miškuose. Į miškus buvo mestos gana stambios jėgos taip, kad rusų būdavo pakankamai ir miške, ir stipriai apsupdavo pamiškes. Tokių akcijų metu partizanai atsidurdavo pavojingoje būklėje, turėdavo su priešu susidūrimų, laike kurių būdavo ir vienoje, ir kitoje pusėje didesnių ar mažesnių nuostolių. Stambesnio valymo veiksmai būdavo labai dažni, tačiau bolševikai siautė be perstojimo: dieną naktį siautė pamiškėse, apylinkėse, tuo būdu blokuodami partizanus ir neleisdami apsirūpinti maistu, trukdydami ryšius. Ypač tas buvo partizanams nemalonu, kad buvo birželio, liepos mėnesiai, pačios trumpiausios vasaros naktys.
         Kadangi Švenčionių krašte šalia partizanų, gyvenančių miškuose, žymi dalis partizanų stovyklavo gyvenvietėse, būtent Karijotas ir Mingaila su savo būriais, tai rusai pradėjo siautimą ir gyvenvietėse. Šiose akcijose dalyvaudavo taip pat stambios jėgos, nes užimdavo plačius barus ir tokiu būdu krėtė trobas, kluonus ir kitas įtartinas vietas. Su nemažėjančiu smarkumu bolševikai siautė iki 1945 m. vėlyvo rudens. Žiemai valsčiuose pasiliko šalia 40-60 istrebitelių po 25-40 enkavedistų garnizonai. Daugėliškyje į garnizoną įėjo apie 100-120 kareivių. Šios jėgos darydavo talkas, joms vadovaudavo aukštesni rusų karininkai, dalyvavę kare ir pasižymė­ jo sumanumu bei narsumu. Šios enkavedistų dalys yra labai gerai ginkluotos, turi gerą maistą pritaikintus judriems veiksmams drabužius. Šie daliniai buvo sudaryti daugiausia iš komunistų, patikimų partijai, labai žiaurūs, pasižymėję kare, gerai patyrę. Jų teisės yra labai plačios: jų veiksmai nevaržomi ne tik partizanų atžvilgiu, bet ir gyventojų. Jie kiekvienas gali užmušti žmogų ir tai nebus prieš nieką atsakomingas. Tokių pavyzdžių yra labai daug. Ir tikrai šie daliniai sauvaliavo kaip išmanė.
         Bolševikai, matydami, kad kova su partizanais užsitęsė ir nėra tokia lengva kaip jie buvo manę, pasidarė dar žiauresni. Pradėjo prievartauti gyventojus. Vežė į Sibirą likvidavo ūkius, prievarta vertė gyventojus pranešinėti apie partizanų prisilaikymo vietas. Prievartavo taip pat užsiregistravusius partizanus, kuriuos vertė būti agentais ir vertė išdavinėti partizanus, gyventojus, kurie palaiko partizaninį judėjimą. Kai kurie iš jų buvo siunčiami atgal pas partizanus, su uždaviniu išdavinėti apie partizanų veiklą slapstymosi vietas, sunaikinti vietoje partizanų vadus.
         Stipriausias siautimas buvo ten, kur buvo tirščiausia partizanų. Rečiau siuto didesniuose miškuose.
         Dauguma partizanų pradėjo ieškoti saugesnių vietų, darė žemėse slaptus bunkerius, kiti traukė į didesnius miškus.
         Partizanai atkakliai kovojo. Nei vienas partizanas gyvas nepasiduodavo, nes pasidavusių laukė žiaurus kankinimas su tikslu išgauti žinių apie savo draugus, apie gyventojus ryšininkus. Tik 1946 m. rudeniop atsirado vienas kitas, kurie pasidavė gyvi: Alksnis- tverečėnas, Kerštas - Ignalinos valsčiaus.
         1946 m. pavasarį su grupe partizanų patraukiau į Antanų mišką su tikslu tame miške pasilikti ilgesnį laiką, kadangi Daugėliškio valsčiuje vyko didelis persekiojimas, spaudimas. Šiame miške buvo vietinių partizanų ir mums atvykus susidarė nemaža grupė apie 75 žmonių. Vietiniai partizanai savo tarpe nelabai sutikdavo, bardavosi už niekniekius, dažnai skirstydavosi į mažesnes grupeles. Man atvykus susiskirstėme į dvi dalis: mano grupė apie 50 žmonių ir Svajūno grupė apie 20-25 žmonių. Su šia grupe glaudžiai bendradarbiavome, nuolat palaikėme ryšį, tardavomės dėl ekspedicijų.
         Čia gyvenome gana atsargiai. Vengėme bereikalingo šifravimosi, drausmingai. Tačiau bolševikai suuodė apie mus ir 1949 m. rugpjūčio mėn. 9 d. prasidėjo ofenzyva prie Antanų miško. Tą žuvo  mūsų vienas partizanas - Erelis.
         Valymo veiksmuose dalyvavo stambios rusų jėgos, be to, lėto skridimo žvalgybiniai lėktuvai. Miškas buvo apsuptas ir krečiamas keletą dienų, tačiau laike to valymo daugiau aukų neturėjome. 1946 m. rugpjūčio mėn. 11 d. turėjome susitikimą su bolševikais. Mes nuostolių neturėjome. Rusų buvo keturi užmušti ir vienas sužeistas.
         Nuo to laiko rusai dažnai krėtė Antanų mišką, svarbią partizanų susibūrimo vietą. Be to, iš sugautų partizanų patyrė, kad čia partizanai yra organizuojami, yra vadovybė. Dėl šios aplinkybės rusai dar labiau pradėjo siusti.
         Aš jau anksčiau įdomavausi didžiaisiais Baltgudijos miškais - Pleterių. Tam reikalui 1946 m. pavasarį -gegužės mėnesį buvau nuvykęs apsižvalgyti. Atrodė, kad minėtuose miškuose reikalui esant galima apsigyventi. Prasidėjus smarkiam siautimui Antanų miške - pasitraukiau į Pleterių miškus. Tai buvo 1946 m. rugpjū­čio mėnesį. Su Antanų miško partizanais dažnai susitikdavome, laikydavome ryšį. Antanų miško partizanai kovoje su bolševikais patyrė žymių nuostolių tačiau parodė didelį užsispyrimą ir narsumą. Dažnai susitikdami su bolševikais padarė jiems taip pat žymių nuostolių. Jie su nemažėjančiu atkaklumu kovoja ir dabar.

                                                         Priežastys, dėl kuriu ilgai nebuvo suorganizuota Tigro Rinktinės vadovybė

         Tigro rinktinės vadovybė geriausiai buvo suorganizuota Labanoro miškuose ir veikė visai gerai. Kaip minėjau, buvo vedama kronika, leidžiamas laikraštėlis „Rytų Lietuva:” ir įvairūs atsišaukimai. Apskritai buvo tvarkomasi neblogai.
          1945 m. kovo mėn. 11 d. po kautynių šiaurinėje Labanoro miško dalyje Rinktinės Štabas apleido Labanoro miškus. Nuo to laiko pradėjo silpnėti ir štabas, ir jo veikla. Tiesa, dar buvo išleista 4 numeriai laikraštėlio „Rytų Lietuva” ir įvairių atsišaukimų. Galutinai Rinktinės štabas iširo 1945 m. birželio mėn.  2 d. po kautynių, kurias turėjo štabo būrys Nevaišių km. su enkavedistais. Po šių kautynių štabas savo veiklą pertraukė.
         Vėliau prasidėjęs bolševikų siautimas ir prie geriausių norų neleido užsiimti bet kokiu organizavimusi, juo labiau suorganizuoti štabą ir atnaujinti veiklą. Tiktų pačių metų rudeniop, praėjus pirmajai bolševikų antpuolio audrai, p. Dobilas, pasitraukęs iš Švenčionių krašto (Utenos apskr.) suorganizavo Tigro Rinktinės vadovybę. Truputį vėliau jis perėmė Vyt. Apygardos vadovavimą, o man buvo skiriamos Tigro Rinktinės vado pareigos. Tačiau aš ir prie geriausių norų šito atlikti negalėjau, nes buvau priverstas lindėti kuo tyliausiai, negalėjau judėti ir atlikti bet kokių organizacinių reikalų. Mūsų sutartas ryšys nutrūko ir tai ne vien dėl mano kaltės. Ryšys ta linija kiek vėliau nutrūkęs berods dėl pačios ryšininkės Žibutės kaltės.
         Apygardos vadas, ilgesnį laiką nesurasdamas manęs, Rinktinę organizuoti pavedė Karijotui. Kiek man yra žinoma, Karijotas šių pareigų prašęs pats ir tuo tikslu Apygardos vadui rašęs laišką. Tačiau kaip žinoma, Karijotui suorganizuoti Rinktinę nepasisekė dėl jo savotiško supratimo apie organizavimą. Ir po p. Artojo asmeniško pranešimo Apygardos vadui apie padėtį Tigro Rinktinėje aš buvau paskirtas Tigro Rinktinės vadu ir man buvo pasiųstas paskyrimo raštas ir instrukcijos bei įsakymai, liečiantieji organizacinius reikalus. Tai buvo 1946 m. rudeniop.
         Tuo laiku aš tiesioginio ryšio su Apygardos vadovybe neturėjau. Minėti dokumentai man buvo siunčiami per p. Švyturį. Nežiūrint, kad aš su p. Švyturiu ryšį turėjau ir mes vienu laiku geriau, kitu laiku blogiau susirišdavome, tačiau aš tų dokumentų negavau, nors jų nuolat prašiau. Be to, su p. Švyturiu retkarčiais susitikdavo žmonės iš mano grupės ir per juos prašiau, kad man prisiųstų minėtus dokumentus. Švyturys sakęs, kad jis bijojęs siųsti mažai patikimu ryšiu svarbius dokumentus ir norėjęs susitikti ir įduoti man asmeniškai, tačiau tas buvo nelengva padaryti, nes p. Švyturys gyveno slėptuvėse ir nelengva jį buvo surasti, juo labiau kad tą trukdė tame krašte nemažas siautimas. Buvau dėl tokio susitikimo susitaręs, nuvykęs į aną kraštą, tačiau grįžau nesusitikęs, nes prasidėjo siautimas ir aš turėjau grįžti atgal, tuo pačiu Švyturys nesirengė eiti į susitikimą. Galų gale aš Švyturį kviečiau pas mane persikelti gyventi ir bendradarbiauti organizuojant Tigro rinktinės vadovybę. Be to, jis buvo paskirtas ir Apygardos vado sp. ir šv. skyriaus viršininku ir šias pareigas ėjo. Pagaliau 1948 m. rugsėjo mė­nesį jis persikėlė pas mane gyventi ir įteikė man paskyrimo raštus ir instrukcijas, liečiančias organizacinius reikalus. 1948 m. rugsėjo mėn. 5 d. pradėjau eiti Tigro Rinktinės vado pareigas antrą kartą. Pirmą kartą šiai Rinktinei vadovavau 1945 m. nuo vasario mėnesio maždaug 10-15 dienos iki tų pačių metų kovo mėn. maž­ daug 5 d. Reiškia, viso apie 20 dienų. 1945 m. kovo mėn. 5 d. Rinktinės pareigas buvau perdavęs Seniui.
         Ir geriausi norai būtų davę blogus rezultatus norint suorganizuoti Rinktinės vadovybę prie Mingailos ir Karijoto. Šie du vyrai nebūtų pripažinę savo vadu nei manęs, nei kurio kito. Daugkartinės mano pastangos su jais bendradarbiauti nueidavo niekais. Taip pat nenorėjo turėti ryšį. Be to, jiedu nesutiko ir