Tigro rinktinės kronikoje aprašomi įvykiai Švenčionių krašte nuo 1944 m. liepos mėn., Tigro rinktinės susikūrimas 1944 m. rudenį, partizanų veikla iki 1950 m. gruodžio mėn. Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
Nr. 5
ir tarp savęs. Partizanų tarpe varė nedraugišką propagandą mano atžvilgiu ir net rašė prasimanytus raštus Apygardos vadovybei, prie to versdamas partizanus pasirašyti jo išgalvotus, nebūtus dalykus. Tą vėliau papasakojo pasirašiusieji partizanai.
Apskritai ir Mingaila, ir Karijotas laikė mane atėjūnu, svetimuoju ir nekentė to, kad vis dėlto aš turėjau nemažą įtaką į partizanus. Jie galvojo, kad jeigu ne aš, tai visi partizanai būtų jų valdžioje, jie turėtų didelius būrius. Čia jų pasireiškė grynai garbėtroškos jausmas, kuris nustelbė visa kita. Jie to siekė, nevengdami pažeminti mane ne tik partizanų, bet ir visuomenės akyse.
Viso to akivaizdoje apsiribojau, kad stengiausi laikyti ryšį su partizanais, kurie prisilaiko miškų, su jais dažnai susitikdavau, stengiausi duoti nurodymus, stengiausi palaikyti drausmę, duodavau praktiškų pamokymų. Vėliau pasiskirstėme rajonais, sutvarkėme ryšius, įvairiais klausimais esu išleidęs keletą įsakymų, skyriau grupių vadais. To pasėkoje visi partizanai, kurie slapstėsi miškuose, laikė mane savo vadu ir varomi į būrius atsisakydavo, esą „aš priklausau Rokui...“ . Vis dėlto miškuose besislapstančių partizanų buvo dauguma, žymiai daugiau negu būriuose. Ir šiandien dar partizanauja tik tie, kurie prisilaikė miškų. Iš partizanų, buvusių būriuose, šiandien beveik nėra nė vieno. Tas galima paaiškinti tuo, kad partizanas, kurs gyveno miškuose, yra pratęs daugiau prie savistovumo, jam dažniau prisieidavo įvairias saugumo problemas spręsti savarankiškai, mažesnės grupelės sudėty. Tokiu būdu patekęs ir sunkiausiose aplinkybėse randa išeitį, nenusimena. Be to, pripratęs prie vargo ir nepatogumo. Kitas reikalas su tais, kurie visą laiką buvo būriuose. Jie pripratę, kad juos valdo vienas vadas. Jam nerūpi galvoti apie savo saugumą. Tačiau toks partizanas išblaškytas, ypač žiemos metu, neturi supratimo, kaip toliau išsilaikyti, ir jam belieka arba registruotis, arba žūti. Taip ir buvo, pavyzd [ ], su Mingailos būriu: kurie nežuvo kautynėse, tie užsiregistravo, o kurie nesiregistravo, buvo lengvai sunaikinti bolševikų.
Žymieji partizanai
Su kokiu atkaklumu kovoja Lietuvos partizanai su priešu, matome iš šių pavyzdžių: 1945 m. part. Žirgelis, sužeistas Juodiškės km., dar turėjo pakankamai jėgų nuo sužeidimo vietos pasitraukti į netoli esantį bulvių lauką. Matydamas, kad žaizda yra nepagydoma ir nenorėdamas gyvas patekti rusams, nusišovė iš kulkosvaidžio
1945 m. liepos mėn. laike ofenzyvos Daugėliškio valsčiuje, Didžiagirio miške, buvo sunkiai į petį sužeistas labai geras kulkosvaidininkas Siaubas. Kadangi rusai labai persekiojo ir matydamas pavojų patekti gyvam į rusų rankas, nusišovė.
1945 m. rudeniop trys partizanai Paukštė, Juodvarnis ir Ridikis buvo pasislėpę Vencloviškės kaime pas Paukštę Kazimierą, taip pat partizaną. Minėtas Paukš tė Kazimieras nuėjo, užsiregistravo ir išdavė minėtus tris partizanus. Atvykę enkavedistai reikalavo, kad minėti partizanai pasiduotų. Tačiau minėti partizanai pradė jo atsišaudyti. Tada enkavedistai padegė kluoną. Visi trys partizanai žuvo ugnyje. Manoma, kad pirma nusišovė, o tik paskui sudegė.
1946 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Antanų miške buvo sunkiai sužeistas partizanas Erelis. Jis per naktį buvo gyvas ir nakties metu prie jo rusai prieiti nedrįso. Kai išaušus rytui enkavedistai bandė prie jo prieiti, jis nušovęs vieną rusą. Po to buvo rusų nušautas.
1945 m. lapkričio mėn. buvo sunkiai sužeistas p. Birželis į kojas. Tačiau tol šaudė rusus, kol buvo kliudytas į galvą.
1946 m. rugpjūčio mėn. adutiškėnas Karvelis, užtiktas enkavedistų, viename kluone nusižudė.
1945 m. partizanas Debesys buvo pasidaręs dokumentus ir kurį laiką gyveno Jašiūnų miestely, tačiau buvo sugautas ir vežamas į Ignalinos valsčių. Kada kely susitiko sunkvežimis, kuriuo minėtas partizanas buvo vežamas, kitą mašiną, tai part. Debesys šoko iš sunkvežimio po sutiktos mašinos ratais. Nesuspėjo sulaikyti ir jį saugoję enkavedistai. Debesys buvo užmuštas vietoje, mašinos.
1948 m. žiemą buvo sugautas adutiškėnas part. Briedis. Jis buvo sunkiai sužeistas. Enkavedistai reikalavo išduoti bunkerį, ryšininkus ir kitką. Tačiau minėtas partizanas tai padaryti atsisakė. Tada enkavedistai pradėjo į žaizdas kaišioti grūstuvą. Nepadėjo ir ši priemonė. Tada statė ant karštų geležų ir pradėjo laužyti kaulus. Tačiau minėtas partizanas neišdavė nei draugų, nei kitų ir mirė kankinio mirtimi.
1948 m. kovo mėn. 15 d. buvo užtikti bunkery netoli Švenčionių 4 partizanai: Bakutis, Lakūnas, Kazokas ir Jurgis. Enkavedistai reikalavo pasiduoti. Tačiau partizanai kai į landą lindo - tai nušovė enkavedistų leitenantą ir dar vieną sužeidė. Tada buvo granatos mėtomos į bunkerį, tačiau jos nieko negelbėjo, nes partizanų nesiekė. Tada rusai atvežė statinę benzino, apipylė ir padegė. Taip žiauriausiose kančiose mirė šie keturi partizanai.
1947 m. rudenį gyvas pateko rusams. Rusai pradėjo tardyti ir kankinti. Bijodamas, kad išduosiąs draugus ir gerus žmones, kameroje iš drabužių nusivijo virvę ir pasikorė. Bolševikai neišgavo jokių žinių.
Tokių pavyzdžių būtų galima priskaityti žymiai daugiau, kur partizanai parodė tikrai didelį karžygiškumą. Tokius partizanus minės ir minės su pasididžiavimu ne tik jų broliai partizanai, bet ir visuomenė. Karta kartai perduos apie tuos pasiryžėlius, didelius patriotus, kurie sutiko verčiau p [ ] numirti, negu išduoti draugus ar t [ ] kurie juos rėmė. Garbė didvyriams!
Tigro Rinktinės archyvo likimas
Kaip minėjau, Labanoro miškuose Rinktinės štabe buvo vedama kronika, leidžiami įsakymai, instrukcijos. Visa tai buvo renkama ir dedama į archyvą. Be to, p. Gaidukas buvo atsivežęs buvusio Rinktinės vado Bitinėlio archyvą. Visas šis archyvas buvo laikomas slėptuvėje. Kai mes pasitraukėme iš Labanoro miškų, tai archyvo nepasiėmėme, kadangi jis buvo gerai paslėptas. Buvo manyta j į pasiimti ir perkelti į kitą vietą vėliau. Tačiau 1945 m. vas [ ] nuvykęs p. Švyturys į Labanoro miškus ir norėdamas pervežti archyvą į kitą vietą jo slėptuvėje nerado. Pradėjo rinkti žinias apie archyvo žuvimo priežastis. Pasirodo, kad žmonės, kurie padėjo daryti šią slėptuvę su kitais partizanais, atidarė šią slėptuvę ir matomai ieškojo kažko sau įdomaus.
Tada archyvo nepaėmę. Vėliau vienas iš tų partizanų nuėjo registruotis ir, matomai norėdamas įsigerinti bolševikams, nunešė archyvą ir perdavė Saldutiškio enkavedistams. Vėliau šis archyvas buvo perduotas Saldutiškio NKVD. Jį perdavė vieno partizano brolis. Smulkesnių žinių tuo reikalu nėra. [ ]
Taip ši vertinga medžiaga dingo visa.
Bolševiku žiaurumai,
parodyti kovoje su Lietuvos partizanais
Bolševikai, kovodami su lietuviais partizanais, tikrai parodė didelį barbariškumą, pasirodė su visu viduramžių žiaurumu. Visa, ką galima išgalvoti kankinimui žmogaus, visa jie panaudojo, visa išrado, pritaikė. Tačiau lietuvis partizanas neišsigando barbariško ruso ir tęsė kovą su tuo pačiu pasiryžimu, su kuriuo ją pradėjo
1945 m. žiemą buvo sugautas Tigro Rinktinės vadas Bitinėlis. Jam buvo surištos spygliuota viela rankos ir kojos ir, nežiūrint, kad buvo didelis žiemos šaltis, visą naktį pragulėjo lauke ant [ ] go prie NKVD būstinės.
Yra atsitikimų, kad sugavę partizaną rišdavo prie arklio arba prie vežimo ienos ir tokiu būdu gabendavo į kalėjimą. Dažnai radę slėptuvėje besislapstantį partizaną nešaudavo ar neimdavo gyvo, bet pamažu subadydavo durtuvais. Tokių žiaurių atsitikimų yra buvę nemaža.
Antanų miške yra partizanų bendri kapai. Juose yra palaidoti apie 28 partizanai. Tie kapai, ypač vasaros metu, yra papuošiami gėlėmis, yra pastatyti kryžiai. Tačiau jau daug kartų partizanai atrado kryžius išvartytus, gėles išdraskytas. Apskritai rusai niekur nepraeis pro partizanų kapą jo neišdraskę. Panašios žinios ateina [ ] kitų Lietuvos vietų.1947 m. žiemą žuvo [ ] anas Poškus, gerokai sunaikinęs [ ] avedistų, strebkų ir šiaip komunistų. Kai jis žuvo, tai kirviu buvo sukapotas į gabalus. Taip pat sukapotas kirviu į gabalus buvo ir žuvęs Karijotas.
1947 m. žiemą žuvo Antanų miške ryšininkė ir partizanė Gegutė. Ji buvo nuvežta į Pastovių miestą ir nuoga paguldyta aikštėje. Tuo pasipiktinę moterys sovietės-rusės.
1948 m. rudenį žuvo partizanas Dagilis. Jis buvo užkluptas pirty besiprausiant. Kadangi jis buvo nukautas nuogas, tai nuogas buvo nugabentas į Daugėliškio miestelį ir nuogas paguldytas [ ] milicijos nuovados. Atėjusi motina nusiėmusi nuo savęs rūbą n[ ] o pridengti sūnų, tačiau bolševikai neleido.
Apskritai bolševikai visaip niekina partizanų lavonus: tampo po aikštes, va žinėja per lavonus su vežimais, spardo, spjaudo, nuplėšia rūbus, batus, kuriuos, daž niausiai kruvinus, dalijasi savo tarpe. Žiedus atpjauna su pirštais.
Visada žuvusius partizanus veža į artimiausią miestelį ir suguldo miesto aikštėje, dažniausiai prie milicijos nuovados. Net ir vasaros metu šie baisūs „eksponatai”pralaikomi ne mažiau savaitę laiko.
Kur dings[ta] partizanų lavonai? Bolševikai, nen[orėdami] dabarčiai ir juo labiau ateičiai parodyti, kiek lietuvių žuvo kovoje už savo krašto laisvę, žuvusius kūnus stengiasi paslėpti. Kiekviena NKVD nuovada tam reikalui turi „kapus”- dažniausiai kokia nors klampi bala, į kurią ir kiša partizanų lavonus. Taip jau daug partizanų yra palaidota be žymės, be žinios.
