LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija

Pradžia

Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija –

vakarietiškos politinės kultūros, laisvės ir demokratijos idėjų pergalė šiapus Geležinės uždangos

Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija yra svarbiausias bemaž dešimtmetį trukusio Lietuvos partizanų karo prieš sovietų okupaciją dokumentas, įtvirtinęs partizanų karo politinius siekius, jų esmę bei prasmę. Tai unikalus teisės aktas pasauliniame pokariniame kontekste – nė viena kita Europos tauta po Antrojo pasaulinio karo vykusio pasipriešinimo totalitarizmui metu jokiame kitame dokumente nėra taip aiškiai deklaravusi savo tikslų, siekių ir vertybių, todėl Deklaraciją pagrįstai galime laikyti Lietuvos partizanų politinės reikšmės pergale, paliudijančia, kad lietuvių tauta net ir brutalios sovietinės okupacijos metais nebuvo atsisakiusi savo valstybės, už ją kovojo ir savo kultūrine bei geopolitine orientacija išliko Vakarų politinės civilizacijos dalimi, kurioje deklaruojama teisės viršenybė prieš prievartą.

Deklaracija išreiškė tautos valią partizaninio karo sąlygomis, todėl jos tekstas glaustas ir lakoniškas, tačiau talpus ir prasmingas – grindžiamas svarbiausiomis Vakarų politinės kultūros vertybėmis: tautų apsisprendimo teise, demokratija, parlamentarizmu, žmogaus teisėmis, orumu, krikščionišku tikėjimu bei socialiniu jautrumu. Dokumentas politiškai įteisino visos Lietuvos partizaninį judėjimą, o partizanų vadovybei suteikė Laikinosios Lietuvių Tautos Tarybos, atstovaujančios visai besipriešinančiai tautai, statusą. Deklaracijoje remiamasi Lietuvos Steigiamojo Seimo 1922 m. paskelbta demokratine šalies konstitucija ir parlamentarizmo principais, joje apibrėžti būsimosios valstybės politinės santvarkos bruožai, reglamentuota svarbiausių politinių institucijų atsakomybė, akcentuota teisingumo, tautinio ugdymo, religijos, valstybės socialinės globos ir ekonominių reformų svarba.

Lietuvos partizanų viltys dėl Vakarų valstybių paramos atkuriant prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusį Europos valstybių status quo Deklaracijoje siejamos su Atlanto chartija bei JAV Prezidento Hario Trumeno politine dvylikos punktų programa, išreiškusia JAV paramą išorės agresorių pavergtoms tautoms. Okupuota lietuvių tauta taip pat išreiškė savo valią tapti Vakarų organizacijų dalimi – visų pirma po Antrojo pasaulinio karo sukurtos Jungtinių Tautų Organizacijos, o vėliau galbūt ir prasidėjusio Europos integracijos proceso dalimi. Juk XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Europos integraciją pradėję politikai taip pat vadovavosi Atlanto chartijoje ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintais principais. Svarbu ir tai, kad sovietinė ir nacių okupacijos Deklaracijoje traktuojamos vienodai neigiamai – taip, kaip šiandieninės Europos atminties trajektorijose, skirtose nacistiniams ir komunistiniams nusikaltimams atminti.

Deklaracija buvo pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų susitikime Minaičių kaime (Radviliškio raj.). Prisikėlimo apygardos vado bunkeryje ją pasirašė aštuoni partizanų vadai, atstovaujantys visiems partizanų daliniams: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila. Deklaracijos pasirašymo data – vasario 16-oji – ir jos tekste vartojamas Laikinosios Tautos Tarybos terminas sukuria simbolinę sąsają su 1918 metų Lietuva, kurios Tėvai – signatarai – paskelbė Nepriklausomybės aktą, o vaikai – pokario Lietuvos partizanai – išreiškė siekį ją atkurti. 

 

   

 

 

Declaration of the Council of the Movement of Struggle for Freedom of Lithuania of 16 February 1949 (PDF)

Erklärung des Rates der Bewegung des litauischen Freiheitskampfes vom 16. Februar 1949 (PDF)

Декларация Совета Движения борьбы за свободу Литвы от 16 февраля 1949 г.​ (PDF)