Tigro rinktinės kronikoje aprašomi įvykiai Švenčionių krašte nuo 1944 m. liepos mėn., Tigro rinktinės susikūrimas 1944 m. rudenį, partizanų veikla iki 1950 m. gruodžio mėn. Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
Kronika 1949 m. geg.
Belmont
Kronika
1949 m. gegužės mėn. 16 d.vakare susitiko mūsų keturi partizanai su 10 lenkų partizanų. Lenkų partizanai, išgėrę samagono, tarėsi su šeimininku Astrausku nužudyti mūsų partizanus. Jų šitą suokalbį išgirdo vienas iš mūsiškių. Buvo perspėti likusieji mūsiškiai, ir tuo buvo atidengtas jų bjaurus užmislas. Lenkai pradėjo tramdyti saviškius ir nieko blogo neatsitiko. Grįždami iš kaimo užėjo į mūsų stovyklą, bet be tų, kurie tarėsi nužudyti mūsiškius. Apskritai labai elgėsi atsargiai stovykloje ir bijojo, kad mes jų nepultume. Mat mūsų buvo 12 vyrų.
Iš lenkų 10 skaičiaus apie 5 - pusė laikėsi nuošaliai ir jokiame ginče nedalyvavo. Kiti pasakė viešai: aš nenoriu šaudyti lietuvių ir nenoriu, kad mane šaudytų.
Viso to organizatorius yra Vanagas, tačiau pats viešai nepasireiškė. Nužudymą organizavo jaun. Šukelionka. Tačiau matomai rado mažai bendrininkų. Kiti lenkai partizanai visai rimtai pasmerkė jų šitą elgesį.
Priežastis - lenkų šovinizmas. Kadangi šiuo metu lenkų partizanai visiškai neorganizuoti, tai jie priešingai tam nori parodyti, kad pas juos labai plati organizacija - turį ryšius su Kaunu, Sankt Peterburgu, Kijevu... Apskritai kalba labai puskvailiai ir iš šiaudo daro ne vežimą, bet du...
1949 m. geg. mėn. 17 d. gautas pranešimas, kad š. m. gegužės 30 d. rengia bolševikai žmonių išvežimą į Sibirą Lietuvoje. Tam tikslui Dūkšte, Ignalinoje ir kitose vietose yra privažiavę nemažai kariuomenės.
Apskritai paskutiniu metu Lietuvoje yra tam tikras kariuomenės judėjimas. Miesteliuose ir kaimuose yra renkami butai rusų kariuomenei. Butai registruojami kariuomenei ir Baltarusijoje.
1949 m. gegužės mėn. 24.
Rusai netoli Mielagėnų stato radijo stotį- radarą. Be to, vietomis taiso tiltus, o kur reikia stato naujus. Daugumoje lauko kelių tiltai mediniai, nedideli.
Iš karinės valdžios Adutiškio ligoninės administracija gavo įsakymą iki š. m. gegužės 25 d. atituštinti miesto ligoninę. Ligoniai yra gavę įsakymą iki minėtos datos apleisti ligoninę.
Gegužės mėn. pirmoje pusėje atituštinti kariuomenės reikalams Vidžių rajone, Siginės dvare, vaikų prieglaudos namai. Vaikai išvežti nežinia kur. Visame Švenčionių krašte ypatingai smarkiai daromi kolchozai. Neatsiklausiama žmonių sutikimo. Paskiriama kolchozo vadovybė taip pat be atsiklausimo. Kai kuriuose kolchozuose buvo surinkti galvijai - karvės, arkliai ir išvaryti į Rusiją su tikslu atsiųsti „geresnius”... Vietomis paėmė karves, žadėdami atsiųsti karvių, duodančių į parą 50 litrų pieno...
Apskritai visame krašte sustiprinta kova su partizanais. Taip pat sustiprintas teroras prieš krašto gyventojus.
1949 m. gegužės mėn. 22 d. partizanai Tverečiaus valsčiuje, Rimaldiškės ir Lazinkų km., padarė gyventojų susirinkimus ir uždraudė rašytis į kolchozus. Be to, paliko atsišaukimą, kuriame rašoma, kad trys pirmieji užsirašę į kolchozus bus su šaudyti su šeimomis, o trobesiai sudeginti.
Apskritai į kolchozus pirmaisiais rašosi turtingesnieji ūkininkai, kadangi jie bijo išvežimo, o be to juos labiau enkavedistai terorizuoja. Žmonės sutinka atiduoti turtą, bet pasilikti savame krašte. Geriau badauti savo krašte, negu mirti iš bado, nuo šalčio ir nepakeliamo darbo Sibiro dykumose! Toks žmonių nusistatymas!
1949 m. gegužės mėn. 23 d. Antanų miško pakrašty prie Kazlų vnk. buvome netikėtai užklupti Adutiškio enkavedistų. Buvome apšaudyti. Mano kepurė liko peršauta. Nuostolių neturėjome. Enkavedistai areštavo šeimininką ir dar vieną vyrą, kurie nieku nekalti. Vis teroras!
Apskritai pagal bolševikų sustiprintą veiklą prieš partizanus ir padidėjusį terorą prieš civilinius, ramius gyventojus žmonės sprendžia, kad artėja karo pradžia ir bolševikų teroro pabaiga. Iš tikrųjų pastebimas kažkoks bolševikų skubotumas, nerviškumas.
1949 m. geg. mėn. 24 Raportas Apygardos Vadui Nr. 7 liečia lenkų partizanus. Pasitarimas lenkų partizanų nušauti mūsiškius partizanus
1949 metų birželio mėn. 10 d. Dunilovo rajone, Varapajevo miške netoli Dubravos km. apie 9 val. ryto 8 partizanai buvo užpulti Šarkauščinos enkavedistų. Mūsiškiai daugumas miegojo, kadangi buvo po žygio. Buvo rekvizuota partizanų reikalams daug reikalingo turto Belkų kooperatyve: baltinių, kostiumų, gatavų viršutinių kelnių, odos batams ir kitokio. Mūsiškių nemiegojo sargybinis ir dar keletas partizanų. Enkavedistus pastebėjo pirmieji mūsiškiai, tačiau jie buvo arti ir nebuvo laiko pažadinti miegančių. Part. Vyr. psk. Pakalnis pirmas atidengė ugnį ir buvo nušauti du enkavedistai, o vienas sužeistas. Part. viršilos Bajoro blogai veikė kulkosvaidis, nes tepaleido vos trejetą trumpų serijų. Mūsiškiai buvo supami iš kelių pusių. Mūsiškiai pradėjo trauktis. Dar vieną enkavedistą sužeidė Bajoras: po šūvių pasigirdo sunkus vaitojimas ir šaukimasis pagalbos. Tokiu būdu rusų nuostoliai, kurie yra tikri, bus toki: du užmušti ir du sužeisti.
Mūsų nuostoliai: part.vyr. psk. Rimkus žuvo, vyr. psk. Bevardis ir . psk. Šarūnas sunkiai sužeisti. Sužeistieji iš susišaudymo vietos netoli galėjo trauktis. Tačiau enkavedistai, būdami gerokai pavaišinti ugnimi, nepersekiojo, todėl sužeistieji nebuvo palikti. Susišaudymo vietoje liko užmuštojo ir sužeistųjų ginklai: du dešimtiniai ir vienas automatas, be to, trys pistoletai. Be to, liko daugumos batai, mundurai, kepurės ir visas kooperatyvo turtas.
Mūsiškiai buvo visiškai blaiviame stovyje ir elgėsi visai teisingai. Priežastimi šios nelaimės reikia laikyti tą aplinkybę, kad mūsų partizanai veikė, kurio vietoves jie matė pirmą kartą. Pagal žemėlapį miškas, kuriame jie buvo apsistoję, yra didelis ir tankus, o tikrumoje - yra daug pievų, samanyčių ir labai retas. Tik maža dalis miško yra tinkama pasislėpti. Be to, šlapiose vietose labai sunku nepalikti pėdsakų.
Pastaba. Psk. Rimkus sunkiai sužeistas traukėsi vienas ir plaukdamas per Dysnos upę ties Siamionavičių km., Šarkauščinos rajone, nuskendo. Jis buvo laikomas žuvusiu, nes atsitraukdamas psk. Šarūnas jį matė gulintį aukštielninką, su kruvina krūtine ir kojomis. Kadangi enkavedistai greit nėjo į mūsiškių vietą, tai jis matomai atsigavęs kiek pasitraukė, tačiau kita kryptimi.
Birželio nakties trumpumas neleido toli atsitraukti nuo įvykio vietos. Buvo pasitraukta 6-7 km.
1949 m. birželio mėn. 13 d.
Žiaurus lenkų partizanų elgesys su civiliniais gyventojais.
Minėtą dieną apie 7-10 lenkų partizanų atėję į vakarušką Aziaravos kaime, Kazėnų sielsoviete, Vidžių rajone. Namas, kuriame buvo vakaruška, buvo apsuptas. Partizanai įėję į vidų pradėjo šaudyti. Išsigandęs jaunimas pradėjo bėgti, kas pro duris, kas pro langus. Partizanai bėgančius pradėjo šaudyti. Buvo nušauta viena mergina vietoje, viena moteris, sužeista sunkiai, netrukus mirė ir trečioji mergina, sužeista į kojas, guli ligoninėje.
Reikia pastebėti, kad minėtame Aziaravos kaime nėra ginkluotų ir tuo metu vakaruškoje nebuvo nieko nei iš tarnautojų nei iš milicininkų.
Visi lenkų partizanai dėvi lenkiškos karinės uniformos kepures su valstybiniu ženklu. Nežiūrint to, stengėsi savo tarpe kalbėti lietuviškai, tuo norėdami savo blogą, nusikaltėlišką darbą suversti lietuvių partizanams. Tačiau žmonės suprato, kad tai yra ne lietuvių partizanai, nes lietuviai partizanai per ilgą laiką savo buvimo šiame krašte be reikalo nenušovė nė vieno nekalto žmogaus.
Visuomenė labai pasipiktinusi šiuo lenkų partizanų banditišku elgesiu.
1949 m. birželio mėn. 17 d.
Lenkų partizanai išplėšė Deleko bažnytkaimio Vidžių rajone kooperatyvą. Kad nutraukti ryšį su Vidžiais, Deleko sielsovietas, nupjaustė telefono stulpus.
Apskritai paskutiniu metu lenkų partizanai rodo didelį aktyvumą, kurs, reikia pasakyti, yra labai ne vietoje. Šifruoja tą rajoną, kuriame patys gyvena. Kadangi paskutiniu metu lenkų partizanų susirinko didesnė grupė - vietoje 4 susidarė 11 vyrų- tai jie savimi labai pasitiki, nesibijo, tapo gerokai įžūlūs. Rodo didelį šovinizmą ir Lenkijos senąjį imperializmą. Giriasi esą labai gerai organizuoti, turį ryšį su Vilniumi, Kaunu, Šiauliais, Sankt Peterburgu, Kijevu, Maskva...
Tikrumoje visiškai neorganizuoti, nėra vieno vado, todėl ir tvarkos nėra. Dažnai stato vieni prieš kitus ginklus, sakysim, kad ir dėl aukso vestuvinių žiedų.
1949 m. birželio mėn. 25 d. prasidėjo rusų ofenzyva prieš partizanus Belmonto miškuose. Ofenzyva tąsėsi tris dienas, be to, buvo daromos stiprios pasalos prieš ofenzyvą ir po jos. Ofenzyvoje dalyvavo apie 300 žmonių - tai Pastovių garnizono kareiviai, Švenčionių apskrities istrebiteliai, Vidžių, Šarkauščinos, Varapajevo enkavedistai.
Ofenzyvos tikslas - surasti mūsų sužeistus partizanus ir sunaikinti. Be to, rimta ofenzyvos priežastis - bene rimčiausia - lenkų partizanų veiksmai: nušovimas Aziaravos kaime 2 moterų ir vienos sužeidimas, pasirodymas Siamionavičių kaimo vakaruškose, Deleko kooperatyvo išplėšimas ir telefonų stulpų nupjaustymas. Be to, tuo metu dingo iš Slabados km., Šarkauščinos rajono, učastkovas - milicininkas, kurs nuėjo į partizanus, bet buvo pavaizduota, buktai jis buvo partizanų sunaikintas.
Nežiūrint, kad rusai praėjo netoli mūsų stovyklos, vis dėlto mūsų nerado ir mes jokių susidūrimų su rusais neturėjome. Apskritai birželio mėnesį buvo jaučiamas didelis rusų aktyvumas. Vietiniai garnizonai susibūrę jau du kartus krėtė Didžiagirį Daugėliškio v., be to, dalinai buvo krečiamas Antanų miškas.
Laike ofenzyvų niekur nuostolių neturėta.
1949 m. birželio mėn. 28 d. Vidžių rajone, Siaurukų km. buvo klojime apsupti ir sunaikinti 4 lenkų partizanai. Išdavimas. Čia žuvo ir učastkovas iš Slabados km., kurs nesenai išėjo į partizanus. Mat jis anksčiau turėjo ryšius su Gogą, ir kadangi šis reikalas iškilo viešumon, tai jis buvo priverstas išeiti į partizanus.
Šis įvykis labai nemalonus NKVD. Apie jų žuvimą tenka pasakyti sekantį: kaip minėjau, lenkų partizanai, nežiūrint to, kad žinojo mus ištikusią nelaimę- apie tai, kad žuvo psk. Rimkus ir du partizanai yra sunkiai, ir taip pat žinojo rajoną, kuriame mes esame apsistoję - nežiūrint viso to, stengėsi tą rajoną kuo labiau iššifruoti ir tuo mums pakenkti. Viso to pasėkoje - daugybė jų stambių veiksmų ir daugybė pasirodymų, apie kuriuos buvo pranešta. Galų gale įvyko rajone, kuriame mes prisilaikėme, ofenzyva. Kadangi jie ir patys nepertoliausiai gyveno - Blažiškės miške - tai bijodami, kad ir minėtas miškas nebūtų krečiamas - pasitraukė į gyvenvietes. Tačiau nežiūrint to, atsitiko taip, kaip sako priežodis: „nekask duobės kitam - pats įkrisi”. Bekasdami duobę mums - patys įkrito...
Apskritai jiems patiems ypač labai nesmagus įvykis - tai nušovimas Aziaravos kaime nekaltų moterų. Ir dargi moterų!.. Jokiu būdu negali pasiteisinti visuomenės akyse, ir noromis nenoromis visiems į galvą lenda mintis, kad jie yra dar kvailiūkščiai...
Todėl šį įvykį stengiasi primesti kitiems, pirmoje eilėje mums, tačiau mums atsako: „ja tam nebil...“. Mat žino, kad autoriai šio žiauraus darbo yra mums gerai žinomi ir tiesesnieji nedrįsta akyse meluoti, nors akiplėšiškesni ir mums sako, kad tai ne mūsų darbas.
1949 m. birželio mėn. į Daugėliškio valsčių atvyko 30 kareivių kurių uždavinys - statyti sekimo punktus. Jau keletas tokių punktų yra pastatyti.
1949 m. birželio mėn.- vieškelio, einančio iš Šarkauščinos į Kazėnus, pakraščiais pjaunami rugiai. Platinamas vieškelis į abu šonus po 5 metrus, posūkiuose - po 8 metrus. Be to, šalia vieškelio į žemę įkasamos statinės su nežinomu tūriu, ant kurių parašyta raidė „A“.
Tokiu pat būdu vieškeliai kai kurie platinami Adutiškio, Tverečiaus valsčiuose. Nežinoma, ar kasamos panašios statinės.
Rusai platina žinias apie galimumą didelių manevrų, kariuomenės judėjimą. Be to, žmonėms sako, esą jeigu kariuomenė paimtų karves ar arklius - tai nereikią norėti atgauti ar apskritai vytis, nes galima nuo to nukentėti.
1949 m. liepos mėn. 6 d. Raportai Apygardos Vadui Nr. 8 - apie įvykį prie Dubravos km., Nr. 9 - įvykis - nužudymas moterų lenkų partizanų Aziaravos km., Nr. 10 - Deleko kooperatyvo išplėšimas, Nr. 11 - iššaukiantis lenkų partizanų elgesys, Nr. 12 - valymo veiksmai Belmonto miškuose, Nr. 13 - trijų lenkų partizanų žuvimas Siaurukų km., Nr. 14 - dėl ženklų atžymėti partizanų laipsniams.
1949 m. rugp. mėn.- rusų intrigos.
Š. m. rugpjūčio mėn. pirmoje pusėje Vidžių rajone, Jodu miestelio apylinkėse, pasirodė 17 partizanų, apie kuriuos nei mes, partizanai, nei visuomenė anksčiau nieko nežinojome. Jų tarpe viena moteris.
Apie juos girdėjome tiek, kad jie perėmė kely vestuvininkus, nuvažiavo su jais į jaunavedžių namus, ten valgė, gėrė, šoko, po to rekvizavo vestuvininkų geresnius rūbus bei batus ir pasitraukė nežinoma kryptimi.
Kiek laiko praėjus, būdamas žvalgybinėje išvykoje Dunilovo rajone, Varapajevo-Kozlouščynos-Mosaro miškuose, išgirdau vėl kalbant apie tuos pačius partizanus. Pasirodo, jie vaikšto tarp miškų dienos metu, plėšia ramius gyventojus - neliečia nei kolchozų, nei kooperatyvų,- atiminėja medžioklinius šautuvus ir t.t. Gyventojai pastebėjo minėtų „partizanų” tarpe pažįstamų enkavedistų iš Gluboko ir Varapajevo. Visuomenės tarpe pasklido įvairios kalbos: „kas yra, kad enkavedistai pradėjo bėgti į miškus. Reiškia - karas...“. Tuo pačiu laiku NKVD (Varapajevo) paskleidė gandus visuomenės tarpe, „esą į Mosaro miškus persikėlė gyventi 100 lietuvių partizanų...”. Mosaro miškai randasi Šarkauščinos-Varapajevo rajonuose.
Kame reikalas? Dalykas toks: Vidžių rajone NKVD žino, kad vieną kartą mes žiemojome 16 partizanų. Jie iki šiam laikui mano, kad mes gyvename toje pačioje sudėty ir plius septynioliktoji moteris - tai paskutiniu laiku į mūsų sudėtį įėjusi Bevardžio sesuo. Tokiu būdu NKVD-istai sudarė visai mūsų būriui panašų NKVD-istų būrelį ir paleido veikti mūsų vardu su tikslu nustatyti prieš mus gyventojus tų rajonų, kuriuose mes turime mažai pažįstamų, tačiau į kuriuos dažniau pradėjome atsilankyti. Tokiu būdu NKVD nori mums užbėgti už akių. Be to, tuo nori gyventojų tarpe sukelti nepasitikėjimą nežinomiems, ginkluotiems žmonėms. Vietomis nevengia pasirodyti, kad NKVD vaikšto partizanų vardu. Reiškia - baugina specialiai gyventojus nepasitikėti nepažįstamais.
Kozlouščyna, 1949 m. rugp. mėn. 17 d.
Pastaba. Varapajevo rajone partizanų, galima sakyti, nėra. Yra vienas kitas besislapstąs nuo valdžios organų, tačiau tai vis už įvairius prasikaltimus, kaip tai: nesumokėjimas mokesčių, samagono varymas ir pan. Jie visi slapstosi pavieniui, dažniausiai pas savo gimines, neginkluoti, neorganizuoti.
Šiame krašte partizanų buvo tuojau po antro rusų atėjimo į šį kraštą, tačiau jie jokia veikla nepasižymėjo nei prieš rusų kariuomenę, nei prieš civilinę administraciją (komunistų valdininkus). Paskelbus amnestijos įstatymą, beveik visi užsiregistravo. Liko vienas kitas, kurs bijojo rusų valdžios, atseit, buvo „susikompromitavęs" vokiečių okupacijos metu.
Kozlouščyna
1949 m. rugpjūčio mėn. 4 d. Saldutiškio valsčiuje užėjęs ant pasalų žuvo 11 kp. vadas vyr. psk. Gailius. Jis buvo į ten nuvykęs su p. Švyturiu ir kitais ryšio reikalu. Būdamas sunkiai sužeistas į šoną - nusišovė pats.
1948 m. vasario mėn. 15 d. Antanų km. Adutiškio valsčiuje buvo sužeistas sunkiai to paties km. partizanas Briedis. Pasitraukė į mišką su kitais partizanais, tačiau, gausingesniam priešui persekiojant, buvo paliktas, paėmus iš jo ginklus. Tokiu būdu pateko gyvas rusams. Rusai reikalavo, kad išduotų bunkerį, kuriame gyvena likusieji partizanai, ir apskritai žmones, pas kuriuos atsilanko partizanai ir kurie apie tai nepraneša valdžiai. Kadangi Briedis atsisakė patenkinti NKVD reikalavimus, tai už tai buvo žiauriausiu būdu kankinamas: geležinį grūstuvą (šampalą) kaišiojo į žaizdas, statė ant įdegintų plytų, laužė rankų ir kojų kaulus. Kankinimai nieko nepadėjo - nieko neišdavė. Po ilgų kankinimų - mirė kely vežant į Adutiškį.
1949 m. rugpjūčio mėn. aš buvau žvalgybinėje kelionėje į Pastovių-Varapajevo-Gluboko rajonus. Kelionės tikslas - ištirti minėtuose rajonuose miškus, jeigu būtų, susirišti su vietiniais partizanais, užmegzti su visuomene ryšius.
Apskritai tenka konstatuoti, kad minėti miškai partizaniniam veikimui tinkami - ypač Varapajevo miškai.
Gyventojai palankūs partizanams. Gyventojai - baltgudžiai ir lenkai.
Švyturys tokiu pat tikslu buvo nuvykęs į Lentupio rajoną. Be to, buvo pasiekęs Svierių rajoną.
Lenkų partizanai
Kaip jau ne kartą minėjau, lenkų partizanai Vidžių-Breslaujos-Šarkauščinos rajonuose visiškai neorganizuoti: neturi nei tarp savo atskirų žmonių ar grupelių ryšio, taip pat neturi ryšio su kokia nors savo aukštesne vadovybe. Neleidžia nei laikraštėlių, nei atsišaukimų.
1947 m. vasarą mes sutikome Vidžių rajone 4 lenkų partizanus. Tą pačią vasarą vienas žuvo. Likusieji trys praleido 1947-1948 metų žiemą mano grupėje. Norėjo taip pat žiemoti pas mane ir sekančią žiemą, tačiau tas neįvyko dėl to, kad pas mus neatsirado jiems vietos. 1948-1949 m. žiemą jie stovyklavo gyvenvietėse, daugiausia Vidžių rajone. Bestovyklaudami per žmones susirišo su kitais, daugiausia pavieniais, besislapstančiais partizanais. Susidarė skaičius 13 žmonių. 1949 m. žiemą (vasario mėn.) du žuvo. Tų pačių metų vasarą žuvo dar 4 žmonės. Prisidėjo 2 žmonės. Dabartiniu laiku draugėje gyvena 5 žmonės. Likusieji vėl pradėjo slapstytis pavieniui.
Pavasarį lenkų partizanų nuotaika buvo labai pakilusi, pradėjo smarkiai rodyti savo šovinizmą ir imperializmą. Buvo labai nedraugiškai nusistatę mūsų atžvilgiu. Norėjo mus išgyvendinti iš „lenkiškų” kraštų. Mat buvo įsitikinę, kad bus karas.
Grupė pergyvenusi keletą smūgių, per kuriuos neteko 6 žmonių užmuštais, ir apskritai NKVD aktyvumas po jų išsišifravimų nuslopino jų nuotaiką. Be to, svarbiausia - nebuvimas karo.
Dabartiniu laiku tapo vėl be galo draugiški ir malonūs.
Mes palikome tie patys: nei per daug draugiški, nei per daug nedraugiški. Tokiais buvome ir pirmiau. Žinau aiškiai, kad su lenkais susidūrimų mums ateity neišvengti!
1949 m. rugsėjo mėn. 12 d.
Antanų miškas
Kur praleidau žiemas partizanaudamas.
1944-1945 metų žiemą praleidau Labanoro miškuose, kame kurį laiką ėjau Tigro Rinktinės vado pareigas. Perdaviau jas Kpt. Kaletkai.
Stovyklą sudarė: 6 didžiuliai bunkeriai, pirtis, sandėliai, arkliams būdos, šaltkalvių, batsiuvių ir siuvėjų bunkeris. Buvo: apie 400-450 partizanų, 27 arkliai su rogėmis ir pakinktais. (Kautynės Labanoro miške 1945 m. kovo mėn. 11 d. Trys užmušti ir trys sužeisti partizanai. Žuvo Ūdras.)
1945-1946 m. žiemą - Didžiagiryje, Daugėliškio valsčiuje, Švenčionių apskrity. Viso 12 vyrų, bunkeris viršuje su sargyba. Tuo metu šiame krašte ėjo stiprus raudonųjų siautimas. Pragyvenome laimingai.
1946-1947 m. žiemą - Belmonto miške, Vidžių rajone, Baltgudijoje. Būrys - 16 vyrų. Part. Jazminas pasikėsino prieš mane, Bajorą, Dikerį ir Seklį. Sužeidė mane, Bajorą ir Dikerį. Vėliau rengė su kitais sąmokslą visiškai nužudyti, kad sulaukus laisvės nebūtų kam atiduoti teisman. Sąmokslas buvo susektas ir sąmokslininkai Jazminas, Ryčius ir Bečelis sušaudyti. Buvo manyta užmušti tik Jazminą, o likusius nuginkluoti ir, išvedus iš stovyklos, grąžinti ginklus ir paleisti. Bet Bečelis ir Ryčius pasipriešino - griebėsi už ginklų ir todėl buvo nušauti.
1947 m. gegužės mėn. 13 d. part. Tigras, Būgas - irgi sąmoksle dalyvavę, bet nesipriešinę - ir part. Balandis pateko gyvi rusams. Kadangi pirmieji du pas mane žiemojo, todėl gegužės 14 d. atvedė į bunkerį. Mes stovyklavome kitame kvartale nuo bunkerio ir buvome užpulti. Pasitraukėme laimingai. Su mumis žiemojo baltgudžių partizanas Gogą.
1947-1948 m. žiemą - Belmonto miškuose. Būrys - 16 vyrų. Jų tarpe 3 lenkų partizanai. Praėjo žiema laimingai.
1948-1949 m. žiema - Belmonto miškuose-miškas - Žvėryne. Būrys 16 žmonių. Laimingai.
1949 m. rugsėjo mėn. 12 d.
Antanų miškas
Rokisas
Tigro Rinkt.
Vadas
