Dokumentai

           Nr. 2.                                                                                                                                                                                              1948 gruodžio 19 d.
                                   
          Kaletka, vėliau vadinęsis „Seniu”-uteniškis, ir ltn. Kimštas Jonas-Dobilas -  vilnietis, abu 1 pėst. DLK Gedimino pulko karininkai. Buvo sutarta, jeigu jie sutiks, parsigabenti pas save, kadangi jautėme trūkumą vadų. Pats p. Gaidukas nuvažiavo ir juos parsivežė. Aš, atvykus į stovyklą žmogui, kuris buvo už mane aukštesnis laipsniu, perdaviau rinktinės vado pareigas. Tai buvo 1945 metų kovo mėn. pradžioje.
         Senis pasitvarkė sekančiai: visą stovyklą padalino į dvi kuopas. 1 kp. vadu buvo paskirtas p. Dobilas, o 2 kp. vadu buvau paskirtas aš. Štabą paliko tokį patį, tik panaikino OS skyrių. Jo manymu, toks skyrius yra visai nereikalingas, nes partizanų ateina ir be kvietimo. Tokiu būdu p. Gaidukas liko be pareigų ar, kaip Senis juokais pasakė: „būsi raštininku”. Mačiau, kad šis didelis patriotas ir senas pogrindžio darbuotojas nusiminė, tačiau nieko nepasakė. Jis suprato, kad yra čia nereikalingas. Mat Senis į dalyką žiūrėjo grynai kario akimis, nesileisdamas visai į politiką, užtat jo manymu OS skyrius visai nereikalingas.
           Reikia pasakyti, kad p. Gaidukas-Vladas Vaitkevičius - uteniškis, buvo LLA nariu iš pirmųjų dienų šios organizacijos įsisteigimo. Vokiečių okupacijos metu gerokai dirbęs, rinkęs ginklus ir t. t., buvo labai nervingas, karšto būdo, didelis idealistas. Į tikrovę žiūrėjo pro idealisto akinius. Todėl visur matė blogu- mą, netvarką, ne taip, kaip jam rodėsi turėtų būti. Todėl dažnai karščiavosi, be reikalo jaudinosi, viso to nebūtų buvę, jeigu jis į dalyką būtų pažiūrėjęs gyvenimiškai, šalčiau. Dažnai jo statomi reikalavimai atrodė neįgyvendinami, net juokingi. Kaip OS viršininkas buvo visai tinkamas, turėjo gerų bendradarbių, pažįstamų, su kuriais gerai sugyveno.
          Po minėto įvykio mačiau, kad p. Gaidukas nori mus palikti. Jis išvažiavo pas Vytenį, į šiškiniečių bunkerį, kurs buvo nuo mūsų per 10-12 km. Matėsi, kad va­žiuoja visai be tikslo. Tačiau iš viso tai buvojo paskutinė kelionė, paskutinis mūsų atsisveikinimas... .

                                                                                                              Vytenis ir Romelis

          Kaip minėjau, į žiemius nuo mūsų stovyklos, už kelio, kuris eina iš Kaltanėnų į Labanorą, netoli Kūrinių km. buvo Vytenio vadovaujamas bunkeris ir antras bunkeris, vadovaujamas Romelio. Nuo mūsų buvo apie už 10-12 km. Vytenio būryje dauguma vyrų buvo iš Šiškinių km., o Romelio iš Kirdeikių. Abu kaimai netoli Linkmenų. Kiekvienam bunkeryje buvo maždaug po 45-50 vyrų. Buvo gerai ginkluoti. Vytenis su mumis noriai bendradarbiavo, buvo drausmingas, narsus vyras. Romelis aiškiai su mumis bendradarbiauti vengė, neklausė įsakymų. Net agitavo savo vyrus prieš mus. Kiek girdėjau iš kitų pasakojimų, šis vyras vokiečių okupacijos metu tarnavęs lietuvių policijoje ir buvo dalyviu, nužudant lietuvių policininką, kurs žinojęs nuovados viršininko politinį susikompromitavimą bolševikų okupacijos metu. Vė­ liau abu su nuovados viršininku pateko kalėjiman ir tik bolševikams užėjus buvo išleistas iš kalėjimo. Į rusų kariuomenę nėjo. Šiaip buvo apsukrus, drąsus, energingas. Buvo norėta sudaryti jam teismą, tačiau trumpas laikas to įvykdyti neleido. Vėliau, 1948 metais, buvo sušaudytas už tai, kad jis ir partizanas Žebrauskas buvo pasidarę NKVD agentai.
          Minėti bunkeriai gana laisvai gyveno, ypač Romelio. Greit buvo susekti rusų. Rusai iš karto ju nepuolė, tačiau kariuomenę gabeno pamažu, po nedidelį dalinėlį. Pirmiausia atvažiavo apie 20 kareivių, kurie sakėsi esą telefonistai, tačiau nieko nedirbo, o apsistojo kaimelyje netoli bunkerių. Po keleto dienų atvažiavo antra tokia grupelė ir apsigyveno kitame kaime, netoli bunkerių ir netoli pirmosios grupės. Mums kilo įtarimas, kad čia kažkas rengiama. Buvo duotas įsakymas Vyteniui apleisti bunkerį ir drauge su Romeliu persikelti pas mus. Kaip tik sekantį vakarą atsilankė pas mus Vytenis, kuriam patarėme iš bunkerio pasitraukti. Tačiau jis sakęsis dar palauksiąs keletą dienų. Jis manęs, kad padėtis dar nėra labai rimta. Jam grįžtant namo, su juo išvyko ir p. Gaidukas.
           Ant rytojaus, tai yra sekmadienį, 1945 metų kovo mėnesio 11d. rytą išgirdome šaudymą iš kulkosvaidžių, granatų sprogimus minėtų bunkerių kryptyje. Mes beveik buvome įsitikinę, kad yra užpulti minėti bunkeriai. Laukėme kurį laiką, nes tikėjomės, kad bus iš minėtų bunkerių pabėgėlių, kurie ateis pas mus ir pasakys visą padėtį. Nesulaukę ilgesnį laiką, nutarėme stiproką būrį pasiųsti žvalgybon. Taip ir padarėme. Buvo išsiųsta Paberžis. Šaudymas nebuvo nuolatinis, bet protarpiais. Iš to sprendėme, kad bunkeriai yra apsupti ir bolševikai laukia, kada partizanai išbaigs šovinius. Nutarėme nelaukti grįžtant žvalgybinio būrio, o patys eiti į pagalbą išlaisvinti apsuptuosius. Išėjome abi kuopos, liko tik stovyklos apsauga,- reiškia, apie 305 žm. Buvome neblogai ginkluoti. Vien tik kulkosvaidžių buvo 19-ika.
           Pasiekę Labanoro-Kaltanėnų vieškelį radome ir žvalgybinį būrį. Buvome per pora km nuo bunkerio. Pamatėme daug pėdsakų ir vis grupelėmis, matyt skyriais, vienas paskui kitą, nueita bunkerių kryptimi. Be to, kely iš sutikto žmogaus sužinojome, kad naktį iš Kaltanėnų ėję daug kariuomenės. Jokios abejonės nebuvo, kad bunkeriai buvo užpulti. Šaudymas beveik buvo nutilęs, tik retkarčiais pasigirsdavo vienas kitas šautuvo šūvis. Su dideliu atsargumu, puolamojo žygio tvarka, artėjome prie bunkerių. Blogumas buvo dar ir tame, kad mūsų tarpe neatsirado žmonių, kurie gerai žinotų, kur yra bunkeriai. Teko vadovautis rusų pėdomis.
          Staiga mūsų priekiniai žvalgai atidengė ugnį. Tą patį padarė ir visas batalionas. Aprimus šaudymui pradėjome slinkti pirmyn. Galų gale pamatėme rusus. Rusai gana taikliai šaudė ir vertė mus būti prisiplojusius prie žemės. Matėsi, kad jeigu pulsime pirmyn - turėsime daug aukų. Jau buvo vienas sužeistas.
          Tuo pačiu laiku atėjo pas mane 1 kp. vadas ltn. Dobilas ir pranešė sekantį: mūsų žvalgai priėję visai netoli rusų. Iš karto jie nežinoję, kas jie per vieni. Jie buvę prie bunkerio ir kūrenę ugnį. Mūsiškiai moję jiems ranka. Pamatę mojant ranka, rusiškai vienas pasakęs, „smatri, kto rukoj machaj...“ ir paklausė: „parol“ Mūsiškiai atsakę parolę. Rusai pasileidę bėgti, o mūsiškiai apšaudę. Rusai suvirto į apkasus ir pradėję šaudyti.
           Tokiu būdu mums pasirodė, kad mes atėjome per vėlai ir atrodė beprasmiška pulti rusus, esančius apkasuose. Buvo nuspręsta trauktis, juo labiau kad rusai mano vadovaujamos kuopos bare pradėjo pulti. Saulei leidžiantis pasitraukėme. Msų nuostoliai buvo šie: 3 užmušti ir trys sužeisti. Žuvo sanitarijos viršininkas p. Ūdras. Tai buvo iš viso puikus, kultūringas, draugiškas vyras. Be to, žuvo būrio vadas Lakūnas ir partizanas Gamelis. Jie liko kautynių lauke. Sužeistuosius pasiėmėm.
          Kadangi po šių kautynių išsišifravome, tai tą patį vakarą apleidome stovyklą.
          Koks gi likimas minėtų bunkerių? Vėliau p. Dobilas, turėdamas progos gyventi Kirdeikių ir Šiškinių kaimų rajone, tyrė šį reikalą ir man vėliau papasakojo maždaug sekantį: atrodo, buvęs susektas tik vienas, būtent Romelio, bunkeris. Jis ir buvo užpultas. Pajutę Romelio bunkerio įgula rusus, Romelis buvo išvykęs, pradėjo šaudyti ir veržtis. Jiems pavyko prasiveržti, žuvus 14 vyrų. Kadangi Vytenio bunkeris buvo netoli nuo Romelio, tai vyteniečiai taip pat pradėjo šaudyti. Šis naujas šaudymas rusų nebuvęs numatytas ir todėl jiems sukėlęs sąmyšio. Tuo gerokai pasinaudojo Romelio įgula. Šiems pasitraukus, rusai apsupo Vytenio bunkerį. Kažkodėl Vytenis nesitraukė, o nutarė gintis. Bunkeris buvo su šaudymo angomis. Prasidėjo apsupimas. Matomai rusai daug kartų atakavę, prašę pasiduoti, galų gale varę prieky savęs civilinius gy­ventojus-vežikus ir miško kirtėjus. Manė, kad partizanai nešaudys. Tačiau partizanų buvo nutarta nepasiduoti ir gintis iki paskutinio šovinio.Tokiu būdu vėliau rusai erzino norėdami, kad partizanai greičiau išbaigtų šaudmenis.
          Tokiu būdu mes atėję vaduoti ir nežinodami, kur randasi bunkeriai, pagal rusų pėdsakus atėjome prie Romelio bunkerio, kur rusai šildėsi prie ugnies. Mus pamatę susimetė į apkasus ir pradėjo šaudyti. Tuo mes buvome suklaidinti, nes manėme, kad arba jau žuvę mūsiškiai, arba pasitraukė, nes bunkeriai tušti. Tačiau tuščias buvęs tik Romelio bunkeris. Vyteniečiai dar buvo apsupti.
          Pagal pasakojimą, naktį po mūsų puolimo bolševikai bijodami pasitraukė.Vytenis ir tuo nepasinaudojo ir nepasitraukė. Matomai manė, kad tai yra rusų klasta. Vėliau į rytą, gavę rusai pastiprinimą, vėl apsupo bunkerį. Kaip ir galima laukti, partizanai pritrūko šovinių ir rusai atsirado virš bunkerio. Atsiradę virš bunkerio ir bijodami eiti į bunkerį, užvertė žemėmis duris, šaudymo angas. Kadangi bunkeris buvo nedidelis, o vyrų daug, gyvi palaidoti, greit pritrūkę oro ir uždusę.Po to civiliniai gyventojai buvo verčiami eiti į bunkerį ir ištraukti mirusius. Įėjimas į bunkerį buvęs koridoriaus pavidalo, gana ilgas ir lenktas. Kaimiečiams buvo įsakyta iš traukti virve. Pagal dalyvavusių pasakojimą, dar buvę partizanų su gyvybės žymė­mis. Vienas žmogus, matydamas savo žentą dar truputį gyvą, tyčia stipriau užveržęs kilpą ant kaklo, kad tas nepatektų gyvas, kad jam nereiktų kentėti dar didesnius bolševikų kankinimus, kęsti gėdą... .
          Tokiu būdu ši narsioji Vytenio bunkerio įgula, apie 45 vyrai su savo vadu Vyteniu, žuvo iki vienam vyrui. Jų tarpe žuvo ir p. Gaidukas.
          Šiose kautynėse mūsų nuostoliai buvo labai dideli: 46 vyrai Vytenio, 14 vyrų Romelio ir 3 mūsiškiai. Tačiau į Švenčionis buvo atvežta 73 lavonai. Tačiau, kaip matome, partizanų žuvo tik 63 vyrai. 10 buvo civilinių gyventojų, nes žuvusiųjų tarpe buvo labai seno amžiaus su  [ ] ir su vyžomis. Yra žinoma, kad minėtuose bunkeriuose nebuvo nei labai senų, nei vyžotų.
         Koki gi buvo rusų nuostoliai? Tikra yra, kad Švenčionyse buvo palaidoti 4 karininkai, jų tarpe pulkininkas. Jeigu žuvo 4 karininkai, turėjo žūti gana daug eilinių tačiau eiliniai buvo nugabenti į kitą vietą laidoti. Kiauneliškio siaurojo geležinkelio stoties tarnautojai pasakojo, kad stoty stovėję vagonai, užrakinti, tačiau po kuriais ant bėgių buvę daug kraujo. Iš to jie sprendė, kad rusai kažkur nuvežė laidoti eilinius kareivius.
          Tai yra ryžtingos kovos epizodas iš mūsų bendros ir ilgos epopėjos, kurioje karžygiu pasirodė ne tik lietuvis partizanas, bet ir eilinis pilietis, kurs verčiau bevelijo nutraukti gyvybę savo tikram žentui, negu kad jis būtų patekęs gyvas, būtų buvęs kankinamas, vėliau žiauriai nužudytas
           Sunaikinę rusai minėtus du bunkerius, patraukė gilyn į mišką ir atrado mūsų stovyklą. Bet ji jau buvo visiškai tuščia. Mes ją laiku apleidome.
                                    
                                                                                                            Tolimesnieji ivvkiai
    
          1945 metų kovo mėn. 11 dieną apleidome stovyklą visi. Sekančią dieną stovyklavome dviejuose kaimuose. Artėjo pavasaris. Pradėjo tirpti sniegas, žiema ėjo į galą. Didelis skaičius partizanų, nemažas skaičius arklių kėlė klausimą ateičiai. Buvo nuspręsta skirstytis į mažesnes grupes. Tokiu būdu buvo paskirti grupių vadai, susitarta dėl ryšio ir išsiskirstyta. Štabas su maždaug 80 vyrų nutarėme keliauti į Antanų mišką. Nuvykę į Antanų mišką, radome Oželį. Manėme kuriam laikui apsigyventi minėtame miške, jau buvo įrengtas ir bunkeris, bet pasirodė prie Antanų miško kariuomenė, tokios pat nedidelės grupelės, kaip ir prie Labanoro miško, ir buvo įtarta, kad bolševikai rengiasi ofenzyvai Antanų miške. Todėl apleidome mišką ir traukėme nežinodami kur. Grįždami iš Antanų miško apsistojome viename kaimely netoli Mielagėnų - berods - Paežerėj. Išvykus iš šio kaimelio pranešė gyventojai milicijai, kad pas juos stovyklavęs didelis dalinys partizanų, turėjo radijo aparatą su daugeliu pastočių. Be to, stovyklaujant į kaimelį buvo atvažiavęs eigulys, vietinis rusas, buvęs partizanas. Jis buvo sulaikytas ir nepaleistas. Baigę valymo akciją Labanoro miškuose ir gavę panašų pranešimą, kariuomenė, manydama, kad mes dar tik traukiame į Antanų miškus, atsivijo ir vaikščiojo po Antanų mišką. Tačiau mes su jais apsilenkėme.
          Buvo nuspręsta, kad štabas pasiliks visoje savo sudėty, tačiau aš atsiskyriau visai nenumatytai. Norėdamas ta proga aplankyti namiškius ir, be to, buvau susitaręs susitikti su Karijotu - atsiskyriau, susitaręs, kurioje vietoje susitiksime. Tačiau Rinktinės vadui pasirodė, kad yra pavojus ir todėl visas štabas nutraukė toliau. Aš ir šio krašto partizanai likome. Karijotas į susitikimą taip pat neatvyko. Tokiu būdu atsilikau nuo štabo su keliolika vyrų.
          Štabas stovyklavo gyvenvietėse. Dar išleido 3 numerius laikraštėlio „Kelias į Laisvę”. Vėliau Senis atsiskyrė ir nutraukė atgal į savo senąją slapstymosi vietą, Utenos apskritį. Jis atsiskyrė dėl nuomonių skirtumo su Dobilu. Rinktinės vadu liko Dobilas. Vadovybei nepavyko susirišti nei su aukštesne vadovybe, nei su kitomis partizanų grupėmis. Dar vėliau, būtent 1945 m. birželio mėn. 2 d., su Dobilu išsiskyrė Švyturys. Mat tą dieną štabo būrys turėjo nesėkmingas kautynes su bolševikais Nevaišių km., Ceikinių valsčiuje. Čia žuvo trys mūsiškiai. Vadovavęs būriui part. Paberžis taip pat su grupele atsiskyrė, be to, kadangi laike kautynių būrys buvo išblaškytas, tai jis ir nesusirinko.
          Tokiu būdu minėta diena faktinai yra data, kurioje nustojo egzistuoti „Tigro“ rinktinės vadovybė. Prasidėjusi visuotina ofenzyva 1945 m. birželio mėn. 16 dieną trukdė susijungti ir pradėti kokį nors rimtesnį organizacinį darbą. Jau vėliau, prasidėjus ofenzyvai, dažnai susitikdavome su Dobilu, tardavomės atnaujinti organizacinį darbą, norėjome vėl sudaryti štabą, juo labiau kad netoli mūsų gyveno ir Švyturys, tačiau niekaip nebuvo galima susirišti su aukštesne vadovybe. Be to, stiprus raudonųjų siautimas naikino bet kokias viltis atnaujinti darbą. Per daug buvome užimti savisauga.
          Rutuliojantis aukščiau išvardintiems įvykiams, dar prieš prasidedant visuotinei ofenzyvai, kiti partizanai gyveno atskiromis grupėmis, neorganizuoti, neturėdami bendros vadovybės. Taip, sakysim, Karijotas stovyklavo su savo jau nemažu būriu. Jame vyrų buvo virš šimto. Toliau Dūkšto ir Rimšės valsčiuose turėjo apie 20 vyrų Juodalksnis-Garla Juozas iš Seniškio km., Daugėliškio valsčius. Jis yra turėjęs ryšį su Bitinėliu, tačiau Bitinėliui patekus rusams - ryšys nutrūko. Antanų miške buvo Oželis su 40-50 vyrų. Be to, kiekviename miškelyje buvo daugiau ar mažiau besislapstančių partizanų.
          1945 m. balandžio mėn. pabaigoje Karijotas turėjo labai sėkmingas kautynes Reškutėnuose su Kaltanėnų istrebiteliais. Jis stovyklavo didžiuliame Reškutė­nų kaime. Iš ryto Kaltanėnų istrebiteliai važiavo į Murmų kaimą, esantį netoli nuo Reškutėnų. Abu kaimai Kaltanėnų valsčiaus. Kadangi norint pasiekti Murmų kaimą, reikia važiuoti per Reškutėnus, tai istrebiteliai visai ramiai atvažiavo į Reškutė­nus ir niekur neužeidami pervažiavo per kaimą ir nuvažiavo į Murmas. Ten atlikę reikalusm grįžo tuo pačiu keliu, tačiau jau šį kartą panoro užeiti pas gyventojus. Staiga per visus langus pasipylė automatų ugnis ir, nespėjus istrebiteliams susigriebti, dauguma buvo užmušti. Pabėgo tik keletas. Rusų nuostoliai 16 užmuštų ir mūsiš kiams atiteko žuvusiųjų ginklai. Mūsų nuostoliai: užmuštas part. Zubras ir Sakalas sužeistas. Po šių kautynių istrebiteliai pradėjo bijoti nejuokais partizanų. Pasidarė atsargūs, pradėjo siųsti pirma žvalgybą, į įtartinas vietas neiti
           Kaip ir visur, taip ir šio būrio gyvenime įvyko permainų. Buvo taip. Po Reškutėnų kautynių Karijotas grįžo į Daugėliškio valsčių. Vieną vakarą Karijotas, pasiėmęs penkis vyrus, nuėjo savo reikalais. Pavaduotojui Mingailai įsakė su būriu jo laukti kažkokioje vietoje. Atlikęs reikalus Karijotas grįžo į sutartą vietą, tačiau būrio nerado. Manė, kad dar būrys nebus atėjęs. Pradėjo laukti. Artinosi rytas. Galų gale Karijotas pradėjo įtarti, kad pavaduotojas Mingaila greičiausiai bus jį klaidingai supratęs ir greičiausiai lauks kitoje vietoje. Ir tikrai, nuėjęs rado būrį kitoje vietoje per visą naktį laukusį Karijoto. Ir vieni, ir kiti buvo susierzinę. Daugumas partizanų nemėgo Karijoto už tai, kad jis dažnai mušdavo partizanus. Be to, po pavykusių keleto kautynių gerokai buvo pakilusi jo savigarba. Jis manęs, kad be jo būrys dings, neišsilaikys. Tačiau, pasirodo, kad būrys irgi panašiai galvojo, kad be mūsų tu irgi nieko nepadarysi. Be to, matomai agitavo prieš Karijotą Mingaila.
          Tokiu būdu Karijotas atėjęs prie būrio nieko nepasakęs, o pasisukęs ir ėjęs. Jis manęs, kad ir būrys eis paskui jį, tačiau jis ėjo tik su tais penkiais vyrais, su kuriais buvo išėjęs. Visas būrys buvo pasilikęs ir nuėjo toliau jau vadovaujamas Mingailos.
          Mingaila ir toliau stovyklavo, būrys dar padidėjo. Didžiausias skaičius buvo 134 vyrai. Tačiau toliau šis būrys jau nebeturėjo tokių sėkmingų kautynių kaip Karijotas. Priežastis buvo tame, kad Mingaila buvo mažesnio sumanumo ir apsukrumo negu Karijotas, o antra, jau ir istrebiteliai, gerokai pamokinti, buvo pasidarę atsargūs. Tekdavo šiam būriui susidurti su istrebiteliais, tačiau su mažais skaičiais.
          Prasidėjus ofenzyvai, Karijotas stovyklavo pas gyventojus kaip ir paprastai, tačiau jau tik su 12 vyrų. Čia parodė jis daug sumanumo, apsukrumo ir rizikos. Vėliau, jau praėjus pirmam ofenzyvos puolimui, jis buvo surinkęs vyrų vėl iki 40. Čia buvo senų jo pažįstamų, dalyvavusių su juo ne kartą kautynėse, kurie, išblaškius Mingailos būrį 1945 m. birželio mėn. 17 d., grįžo vėl pas jį. Tačiau jau tik maža dalis. Kiti vėl susirinko pas Mingailą, dar kiti pakeitė slapstymosi būdą: nuėjo į mišką.

                                                                                     Raudonųjų ofenzyva 1945 m. birželio mėn. 16 d.

           Birželio mėn. pradžioje Daugėliškio v. Mikalavėlio II rajone buvo susitelkę žymus skaičius Švenčionių krašto partizanų: Štabo („Tigro“ Rinktinės) būrys, vadovaujamas Paberžio - apie 45 vyrai, Mingailos būrys - apie [ ] vyrai, mano vadovaujamas būrys - 63 vyrai, taip pat tame pačiame rajone buvo ir Karijotas, be to, buvo tokių, kurie nepriklausė jokiam būriui. Visi šie būriai stovyklavo gyvenvietėse, tik aš su būriu išimtinai prisilaikydavau miškų. Mikalavėlio miške buvome susitikę Dobilas, Mingaila ir aš. Buvome susitarę dėl bendro veikimo, nustatėme slaptažodžius, kurių atžvilgiu vėliau Mingaila pasielgė visai išdavikiškai ir kas mums vos nekainavo keleto partizanų gyvybių. Atrodė, kad ir Mingaila sutiko su mūsų organizuojama vadovybe, turi ryžį bendrai dirbti, bet tačiau taip tik kalbėjo, o tikrumoje to daryti visai nesirengė, dargi priešingai, prieš mus savo būry agitavo partizanus, šmeižė ir sakė, kad jeigu mes norį, tai galį pas juos ateiti. Antraip jų daugiau ir jie galį be mūsų apsieiti. Kitais žodžiais tariant, galimas buvo su juo bendradarbiavimas tik klausant jo įsakymų. Tačiau jis to laike pasitarimo nepareiškė.
          Prieš prasidedant ofenzyvai buvau Juodalksnio prikalbintas patraukti į Dūkšto valsčių ir ten pastovyklauti. Taip ir padarėme. Pasirodo, kad tame pačiame rajone stovyklavo ir Mingaila su savo būriu. Susirišome ir nutarėme toliau stovyklauti taip, kad žinotume vieni kitų stovyklavimo vietas ir reikalui esant bendradarbiautume. Tačiau dėl sekančios stovyklavimo vietos susitardavome tik tada, kai aš pas jį nueidavau. Jeigu aš pas jį nenueidavau, nors ir būdavo sutarta, kad jis pas mane ateis, tačiau jis neateidavo, aiškindamasis neturėjęs laiko.
          Atsitiko taip, kad vieną dieną jis pas mane neatėjo [ ] nesusitarėme dėl sekančios dienos stovyklavimo. Tačiau aš jaučiau, kad Mingaila turi būti kame nors netoli. Apie pusiaudienį ne per toli pasigirdo šaudymas, tačiau neilgas. Dėl visa ko pasiunčiau ta kryptimi žvalgus, kad įsitikinti, kas ten įvyko. Nuėjus mūsų žvalgams nepertoliausia, pasigirdo šaudymas. Supratome, kad yra apšaudomi mūsų žvalgai. Pasiruošėme sutikti priešą ir laukėme žvalgų. Nemaniau, kad būtų žvalgai susišaudę su Mingailos būriu, kadangi tarp mūsų buvo sutarta vienkartinė parolė: „Švenčionys-šautuvas”. Netrukus grįžo žvalgai ir pranešė, kad buvo apšaudyti Mingailos būrio, nežiūrint, kad žvalgai keletą kartų sakę parolę, o be to, pažinę partizanus. Buvo pasiųstos moterys, kad praneštų Mingailai, kad čia buvo mūsiškiai ir kad jie nešaudytų.