Dokumentai

Pradžia

Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko, Dijakomo, Cezario 1948 m. gruodžio 16 d.–1950 m. rugsėjo 29 d. rašyta kronika. Sąsiuvinis Nr. 1

Sąsiuvinis pradėtas pildyti 1948-12-16
Veiklos dokumentai

Tigro rinktinės kronikoje aprašomi įvykiai Švenčionių krašte nuo 1944 m. liepos mėn., Tigro rinktinės susikūrimas 1944 m. rudenį, partizanų veikla iki 1950 m. gruodžio mėn. Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.

Dokumento tekstas (išskleisti)

         Nr. 1. Žvyrynė                                                                                                                                                                      1948 m. gruodžio mėn. 16.
                 
                                                                                                         Švenčionių kraštas

          Į Švenčionių kraštą rusai atėjo 1944 m. liepos mėnesio pradžioje. Maždaug per mėnesį laiko susitvarkė civilinė administracija ir rugpjūčio mėn. pradžioje pradėjo šaukti vyrus, gimusius, pradedant 1909 metais, į kariuomenę.
          Ar daug atsirado norinčių tarnauti rusams? Reikia pasakyti, kad, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Švenčionių krašte, maža kas ėjo į kariuomenę. Ėjo tik bailesnieji, kurie, pažindami gerai rusus iš pirmosios okupacijos, bijojo, kad neištremtų į Sibirą šeimų bei artimųjų. Tokių atsirado vienas kitas, tačiau daugumas, ypač jaunimas, nėjo.
          Iš pradžių naujokų ėmimo komisija buvo Švenčionyse, vėliau persikėlė į Mielagėnus. Ši komisija dirbo ilgą laiką - iki Vokietijos kapituliacijos. Atsirado tokių, kurie eidavo į komisiją po to išvažiuodavo į kariuomenę, o tikrumoje kelyje pabėgdavo, grįždavo į tėviškę ir slapstydavosi.
          Kokių priemonių rusai ėmėsi prieš vengiančius karinės prievolės? Atsiradus dideliam skaičiui vengiančių kariuomenės, naujokų ėmimo komisijos pirmininkas pasikviesdavo iš Vidžių ten stovėjusius baudžiamojo bataliono enkavedistus, kurie siausdavo po visą kraštą gaudydavo naujokus ir tokiu būdu gabendavo į kariuomenę. Galų gale komisijos pirmininkas, norėdamas gyventojus įbauginti, įsakė šaudyti vyrus, kad tuo būdu priversti eiti tarnauti į kariuomenę. Ir taip 1945 m. vasario mėn. pirmomis dienomis minėto bataliono enkavedistai pasirodė visame savo žiaurume: Švenčionių krašte, ypač Ceikinių parapijoje, per kelias dienas nužudė apie 45 vyrus. Jų daugumas buvo seno amžiaus, jų karinė prievolė nelietė, todėl jie visai nesislapstė, tačiau enkavedistai daugumoje atvejų nereikalaudavo nei dokumentų, nei kokio nors pasiaiškinimo, nušaudavo ar subadydavo durtuvais vietoje. Buvo jų tarpe visai jauno amžiaus, kuriems dar nereikėjo tarnauti kariuomenėje. Pasitaikė, kad buvo nužudytas vienas kitas, kuris slapstėsi ir vengė eiti į kariuomenę, tačiau tokių buvo mažiausia, o daugumas visai nekaltų žmonių.
          Nežiūrint visų bolševikų žiaurumų, vis tik daugumas nėjo tarnauti. Kariuomenės daliniai nuolat vienoje vietoje nestovėjo: pereidavo, savo kelią krauju nužymėdavo, ir vėl pradingdavo. Atsirado reikalas turėti nuolat didesnį skaičių kariuomenės, kurie gaudytų ir varu varytų į kariuomenę. Tam tikslui buvo įsteigti naikinamieji batalionai-istrebiteliai. Jų uždavinys ir buvo gaudyti naujokus, vėliau kovoti su partizanais.
          Kaip enkavedistai, taip ir istrebiteliai pasižymėjo nepaprastu žiaurumu. Be to, daugumas istrebitelių buvo vietiniai maskoliai, anksčiau užsiiminėję vagystėmis, chuliganizmu, niekad nedirbę ir nesipelnę sau duonos dorai. Ir istrebiteliai, kaip enkavedistai, sugavę besislapstantį, žiauriai kankindavo, dažniausiai vietoje durtuvais subadydavo ar, pririšę prie arklio ar ienos, gabendavo į komisiją. Besislapstantieji pradėjo eiti į mišką burtis į didesnius būrius, ginkluotis. Juo bolševikai žiauriau elgėsi, manydami tuo įbauginti ir priversti didesnį skaičių eiti į kariuomenę, juo didesnis skaičius nėjo į komisiją, ėjo į mišką, ginklavosi ir ryžosi žūtbūtinei kovai. Verčiau žūti su ginklu rankoje, negu būti subadytam istrebiteliaus ar enkavedisto.
          Pradėjo NKVD verbuoti agentus, kurie pranešinėjo apie vengiančius karinės prievolės. Buvo pradėta juos gaudyti, naikinti. Taip pat ir vietinį komunistinį elementą. Vienur kitur pasitaikydavo ginkluotų susirėmimų su istrebiteliais. Taip prasidėjo partizanavimas, kova, kuri išsiplėtė į didelį ir visuotiną lietuvio pasipriešinimą okupantui, prieš žiaurų ir negailestingą prispaudėją.
          Kaip žiūrėjo lietuviškoji visuomenė į nuolat didėjančias partizanų eiles? Reikia pasakyti, kad su dideliu optimizmu, partizanus visokiais būdais rėmė su didele meile: tiek materialiai, tiek ir moraliai.Tik niekšai stojo okupantui bernauti ir išdavinėti savo brolį. Geroj i visuomenė džiaugėsi kiekvienu partizanų pasisekimu, laimė­jimu ir drauge liūdėjo su partizanais dėl nepasisekimų.
          Ar visuotinas Lietuvos pasipriešinimas reiškė, kad Lietuva nori pasidaryti Vokietijos sąjungininku? Ar lietuvis partizanas norėjo sulaikyti raudonųjų žengimą pirmyn ir pagreitinti Vokietijos kapituliaciją? Ne! Lietuva nenorėjo pasidaryti vokiečių sąjungininku, ji niekuomet nekariavo už vokiečių interesus. Lietuvis būtų nepakėlęs ginklo prieš bolševiką jeigu jis lietuvio būtų nevertęs jam tarnauti, kitaip sakant, nevertęs pasidaryti sovietų sąjungininku. Lietuvis šito karo nenorėjo, jis mums jokios naudos, išskyrus baisiausią žalą nedavė. Mes šitoje kovoje norėjome pasilikti nuošalūs, neutralūs, nenorėjome padėti nei vienam besigrumiančiam. Tačiau buvo kitaip! Sovietai panoro prievarta mus priversti kovoti už jų interesus. Užtat visa Lietuva kaip vienas sukilo su ginklu rankoje prieš prievartą prieš okupantą. Kiekvienas lietuvis tikėjosi ne to, kas jį ištiko vėliau. Mes sovietų žengimą pirmyn laikėme laikinu, visi manė, kad silpnėjant vokiečiams, vakarų demokratijos priims vokiečių kapituliaciją prieš vakarus ir leis jiems kariauti prieš komunizmą ir galų gale pabaigs su fašizmu ir su dar bjauresniu komunizmu. Tačiau išėjo kitaip ir mes, mažutė tautelė, buvome palikti žiauriai ir ilgai kovai su labai žiauriu ir nekultūringu priešu.
          Analogiškas lietuvio pasipriešinimas buvo ir vokiečių okupacijos metu: lietuvis nedirbo vokiečių karo fabrikuose, netarnavo vokiečių kariuomenėje. Tiesa, tarnavo lietuviškuose daliniuose, bet jie gynė Lietuvą nuo apiplėšimo iš rusiškųjų banditų pusės, kurie ne tiek kariavo prieš vokiečius, kiek plėšė ramius gyventojus. Nuo jų ir buvo ginamasi!

                                                                                     Pirmieji švenčioniškiu susidūrimai su priešu.
                                                                                                       Tragedija Antanų miške

          Jau 1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje Antanų miške, Adutiškio valsčiuje, buvo nemažas skaičius partizanų, būtent apie 80 vyrų. Tačiau nebuvo vado, kurio klausytų ar kuris būtų juos organizavęs. Gyveno kaip kas norėjo. Kas norėjo atėjo, kas norėjo išėjo. Gyveno dviejuose bunkeriuose. Buvo gerai ginkluoti. Greit apie visa tai sužinojo bolševikai. Geresniam įsitikinimui pasiuntė savo šnipus, kurie ryšininkų vardu atėjo ir bunkeriuose pagyveno keletą dienų. Per tą laiką pamatė visą tvarką bunkeriuose. Po to išėję, žadėdami atsiųsti generolus…
          1945 m. sausio mėnesio 1 dieną, Naujuose Metuose, rytą abu bunkeriai buvo užpulti. Rusai priėję visai arti, iš pradžių apmėtę granatomis, o po to, kai pradėję bėgti iš bunkerių, šaudę iš kulkosvaidžių ir automatų. Dauguma partizanų miegojo, nes vėlai buvo grįžę iš Naujųjų Metų sutikimo. Bėgo vienmarškiniai, basi, be ginklų. Prie bunkerių sargybinių nebuvo. Buvę patruliai, tačiau jie buvę toli nuo bunkerių. Jie ar negalėję pranešti, ar pamatę rusus pasislėpę. Mūsų nuostoliai buvo dideli: 25 užmušti, 2 pateko gyvi. Liko daug ginklų.
          Šis liūdnas įvykis labai prislėgė visą Švenčionių kraštą. Daugiau atsirado einančių į kariuomenę. Tiek partizanai, tiek visuomenė nusiminė. Užmuštųjų bolševikai neleido laidoti. Jie vietoje paliko gulėti iki tų pačių metų šv. Velykų. Palaidojo partizanai tame pačiame miške, bendruose partizanų kapuose.
          Reikia pasakyti, kad šis skaudus įvykis turėjo neigiamos įtakos besikuriančiai partizankai. Galimas daiktas, kad, jeigu ne šis liūdnas atsitikimas,- šiame krašte partizanų būtų buvę dar daugiau. Tačiau nežiūrint šio įvykio skaudumo, jis turėjo ir gerą pusę, jeigu būtų galima taip pasakyti. Po šio atsitikimo partizanai suprato, kad reikia organizuotis, reikia drausmės, susiklausymo, nes kitaip gresia pražūtis. Partizanai pradėjo jungtis į būrius, rinkti sumaningesnius vadais. Pakilo drausmė ir susiklausymas.

                                                                                                          Organizaciniai reikalai

          Pirmuoju partizanų organizatorium, 3-čios „Tigro“ Rinktinės įsteigėju reikia laikyti „Bitinėlį”-Vilutį Leoną, gyv. Derviniškės km., Saldutiškio valsčius. Tuo laiku į „Tigro” rinktinę įėjo šios apskritys: Ukmergė, Zarasai, Utena ir Švenčionys. Tačiau Bitinėlio veikla reiškėsi tik Švenčionių ir Utenos apskrityse. Bitinėliui minė tą rinktinę organizuoti buvo pavesta LLA vado. Organizacinis darbas buvo gerokai pastūmėtas į priekį: buvo leidžiami įsakymai, instrukcijos, vedama kronika. Turėjo ryšius su Vilniuje esančia Apygardos vadovybe. Rinktinės štabe buvo rašomoji mašinėlė, rotatorius. Reikia manyti, buvo leidžiamas ir laikraštėlis. Ne tik štabas, bet ir didelis skaičius partizanų prisilaikė gyvenviečių.
          Tuo pačiu maždaug laiku Labanoro miškų rajone buvo numesta 12 parašiutininkų. Šios grupės vadui p. Švyturiui buvo pavesta taip pat organizuoti „Tigro” rinktinę, tačiau kadangi minėta rinktinė jau buvo organizuojama kito vado, tai Švyturiui buvo duotos „Tigro” štabe operatyvinio skyriaus viršininko pareigos. Tokiu būdu tarp Bitinėlio ir Švyturio buvo susitarta dėl bendro darbo. Švyturys su savo grupe apsigyveno Labanoro miškuose. Parašiutininkai buvo gerai ginkluoti, turėjo radijo siųstuvą. Su Vokietija ryšys nebuvo palaikomas. Tai buvo 1944 m. pabaiga ir 1945 metų pradžia.
          Bitinėlio veiklą greit susekė rusai, buvo užpulti ir išblaškyti. Po išblaškymo dauguma partizanų ėjo į Labanoro miškus. Pats Rinktinės vadas dar pasiliko senoje būstinėje, tačiau greit buvo sugautas bolševikų. Jam patekus, ryšys nutrūko su apygarda, pakriko. „Tigro“ rinktinės štabo organizacinio skyriaus viršininkas p. Gaidukas persikėlė į Labanoro miškus. Tuo pačiu laiku atsiradau Labanoro miškuose ir aš. Tai buvo 1945 m. vasario 4 dieną. Ten padėtį radau maždaug tokią: be parašiutininkų, prie kurių jau buvo gerokas skaičius naujų partizanų, dar buvo bunkeris Nr. 1 - apie 20 vyrų, kuriems vadovavo „Šarūnas”. Trečias - tai uteniškių, dar tik statomas, nes, kaip minėjau, po išblaškymo atsikėlė į Labanoro miškus. Šiems vyrams vadovavo „Čerčilis”. Be to, buvo ryšys su toliau esančiais „Liepos” ir „Vytenio” bunkeriais. Stovyklos vadu buvo Švyturys.
          Patekus Bitinėliui rusams, Švyturys ėmėsi toliau organizuoti „Tigro” rinktinę. Jo buvo sudarytas tokios sudėties štabas: štabo viršininku buvo „Ūdras”- Jasaitis Zenonas, uteniškis, studentas farmacininkas, gerai nusimanantis lengvų ligų gydyme. Toliau spaudos ir švietimo skyriaus viršininku - Barzdyla, studentas literatas. Ūkio skyriaus viršininku - Meška iš Kirdeikių.
          Bunkeriai buvo statomi požeminiai, vietos blogos, nes buvo dideliuose tankumynuose, neturint nei šaudymo, nei matymo lauko, be to, be šaudymo angų. Bunkeriai dėstėsi abipus nedidelio, klampaus upelio.
          Kaip minėjau, pas p. Švyturį mes su p. Gaiduku atvykome tuo pačiu laiku. Man buvo duotos operatyvinio skyriaus viršininko pareigos. Gaidukas turėjo lyg ir toliau pasilikti OS virš. pareigose. Tačiau jis tai suprato truputį kitaip: kadangi jis buvo seniausias „Tigro” rinktinės darbuotojas, dirbo kaip OS virš. be to, atsivežė visą rinktinės archyvą, įsakymus bei instrukcijas, liečiančius „Tigro” rinktinės organizavimą: rašomąją mašinėlę, rotatorių ir, be to, atsirado toje pačioje stovykloje nemažas skaičius partizanų, kurie jau anksčiau priklausė „Tigro” rinktinei - to viso akivaizdoje laikė save labiau tinkamu būti Bitinėlio įpėdiniu. Be to, kaip minėjau, ryšys su apygarda buvo nutrūkęs ir apygarda šiuo reikalu jokio patvarkymo negalėjo duoti. Tokiu būdu atsirado dvilypė, neaiški padėtis, vėliau privedusi prie pasiaiškinimo.
          Prasidėjo tvarkymasis, reikėjo daug dirbti, nes partizanų skaičius nuolat didėjo. Tačiau, atvirai sakant, darbas sklandžiai nėjo. Viso to priežastimi buvo ana neaiški vadovybės padėtis. Pareigūnai, nežinodami aiškiai savo padėties, dažnai kišosi ne į savo reikalus, tuo erzino kitus, be to, atsitikdavo taip, kad tą patį dalyką nevienodai suprasdavo ir aiškindavo partizanams. Ypač Gaidukas lakstė po visą stovyklą ant visų rėkė, visur matė netvarką, karščiavosi.
          Atvykęs į Labanoro miškus iškėliau mintį pasiųsti žvalgybinį būrį į Pleterių miškus, į Baltgudiją. Tokio žygio tikslas būtų išžvalgyti minėtuose miškuose padėtį, kad reikalui esant galėtume perkelti štabus, ligonines ar net ir veikimą. Tokį būrį suorganizavo stovyklos vadas Švyturys, tačiau, mano manymu, būriui buvo duotas netikslus uždavinys, nes jis nuvyko ne į Pleterių miškus, o į Antanų miškus Adutiškio valsčiuje ir, be to, ne su tikslu išžvalgyti ir grįžti, o nuvykti ten ir apsigyventi. Minėtas būrys nuvyko į Antanų miškus, susirišo su vietiniais partizanais ir apsigyveno. Būryje buvo apie 40 vyrų, vadovavo Oželis. Nežinau, kaip buvo sutvarkytas ryšys, tačiau mes apie išvykusį būrį ilgai neturėjome jokių žinių. Dauguma vyrų dezertyravo, nes nežinojo, kas dedasi jų krašte.
          Didėjanti stovykla statė didesnius reikalavimus vadovybei. Rimtas klausimas buvo maitinimasis. Turėjome nemažą skaičių arklių - apie 25. Pas partizanus atsirado niežų, utėlių. Pasigirsdavo murmėjimo balsų. Galų gale ir mes, vadovybė, jautėme esant nenormalią padėtį vadovybėje, matėme, kad dalinai esame patys kalti dėl susidariusios blogos padėties, ir pradėjome ieškoti kaltininkų. Galų gale tarp Gaiduko ir Švyturio įvyko pasiaiškinimas dėl paskyrimų organizuoti „Tigro“ rinktinę. Pasirodo, kad ir vienas, ir kitas tam reikalui turėjo paskyrimo raštus. Tačiau šis reikalas greit buvo išspręstas šiuo p. Ūdro kompromisiniu pasiūlymu: „Kam mums šiuo reikalu kalbėti. Mūsų tarpe yra karininkas Rokas, jis tegul mums ir vadovauja...“.
          Tokiu būdu apie 1945 m. vasario mėnesio vidurį pradėjau vadovauti „Tigro” rinktinei.
          Aš štabą pertvarkiau sekančiai: be vado pareigų pasiėmiau ir operatyvinio skyriaus virš. pareigas. Gaidukui buvo paskirtos OS viršin., Švyturiui - žvalgybos ir ūkio skyriaus viršininko pareigos, spaudos ir švietimo - Barzdylai. Sanitarijos viršininku buvo paskirtas Ūdras. Buvo štabo pareigūnams apibrėžtos jų pareigos ir teisės.
          Naujas štabas tikrai pasirodė tinkamas darbui: gerai veikė žvalgyba, apsimaitinimas pagerėjo, buvo pradėta sudarinėti riebalų atsargos „juodai dienai”. Buvo pastatyta pirtis, p. Ūdro dėka išnyko niežai, utėlės. Buvo leidžiamas laikraštėlis „Kelias į Laisvę”. Šio laikraštėlio išėjo Labanoro miškuose 4 numeriai. Be to, buvo leidžiami atsišaukimai, įsakymai.
          Susirišti su Apygarda nepavyko. Taip pat nepavyko visus švenčioniškius partizanus sujungti į vieną vienetą. Tam buvo per maža laiko, nes įvykiai, kurie greit po to įvyko, visa nuvedė kitu keliu. Apie juos kalbėsiu vėliau, o dabar tenka mesti žvilgsnį į kitas vietas, kuriose taip pat buvo nemažas skaičius partizanų.
                                                                           
                                                                                      Vietovės, kuriose organizavosi partizanai

           Apskritai Švenčionių krašte organizavosi ir ilgesnį laiką išsilaikė partizanai šiose vietose: Labanoro miškai, Antanų miškai, Adutiškio v., ir Daugėliškio partizanai, kurie daugumoje stovyklavo gyvenvietėse. Tuo laiku Labanoro miškuose jau buvo 6 dideli bunkeriai, kurie sudarė vieną stovyklą. Partizanų skaičius buvo apie 450 žmonių, 25 arkliai. Be to, buvo palaikomas ryšys su toliau esančiomis grupėmis. Antanų miške buvo Oželis. Nors didelė dalis jo būrio dezertyravo, tačiau, kadangi jis gyveno drauge su vietiniais, tai taip pat buvo per 45 vyrus. Po pamokos Naujųjų Metų dieną šis būrys gana drausmingai gyveno. Be to, didesni skaičiai buvo partizanų šiose vietovėse: Kalviasalio šilai, Ignalinos v., apie 20-30 partizanų, Pamiliškės miškelis, Daugėliškio valsčius, apie 10-15 vyrų.

                                                                                                              Daugėliškėnai

          Daugėliškio valsčiuje 1945 m. sausio mėnesio pabaigoje pradėjo partizanus organizuoti Karijotas-Kamarauskas Jonas, kilęs Daugėliškio v., Taujūnų km. Vasario mėn. vidury jis turėjo apie 45 vyrus, su kuriais stovyklavo gyvenvietėse. Vasario mėnesio pradžioje 1945 metų jis vyksta į Ukmergės apskritį, kad susirišti su žinomu Žaliuoju Velniu. Jis su Žaliuoju Velniu susitiko ir tarėsi dėl ryšio, tačiau galutinai nesusitarė, nes juos užpuolė rusai, įvyko kautynės ir visi buvo priversti trauktis. Čia Karijotas turėjo gana sėkmingas kautynes. Iš viso tai buvo jo pirmosios kautynės. Mūsiškių buvo 11 vyrų. Kaip tik, kur jie stovėjo, atvažiavo 11 istrebitelių. Karijotas juos staiga ir netikėtai puolė ir visus sunaikino. Atiteko visi ginklai, jų tarpe kulkosvaidis. Mūsiškiai aukų neturėjo.
           Po šių kautynių Karijotas grįžo į tėviškę. Su juo parėjo ir Žaliojo Velnio ryšininkas Svajūnas. Tačiau tarp jų toliau ryšys palaikomas nebuvo. Svajūnas atgal negrįžo. Vėliau su Karijotu susipyko, apsigyveno Antanų miške, ten vadovavo partizanams, kol 1946 m. rudenį žuvo.
          Po šių kautynių Ukmergės apskrity pakilo švenčioniškių nuotaika, sustiprėjo partizanai ginklų atžvilgiu. Matomai Karijotui Žaliasis Velnias sudarė gerą įspūdį. Jis ir vėliau su nieku nenorėjo laikyti ryšį, tik su Žaliuoju Velniu. Tuo reikalu buvo nukeliavęs 1945 m. rudenį, tačiau su Žaliuoju Velniu nesusitiko. Buvo pasiekęs Musninkų valsčių. Ten susitiko su kitais partizanais, kurie priskyrė prie Karijoto savo ryšininką Miglovarą, palaikyti ryšiui vėliau. Tačiau Miglovara nebuvo grįžusi atgal ryšio reikalu. Mat Karijotas žadėjo padaryti jai dokumentus. Bet kadangi jis jai dokumentų nepadarė, taip ta ir gyveno čia. Grįžo 1946 m. pabaigoje, kai žuvo Karijotas. Vėliau dirbo NKVD agentui „Kapitonui Uosiui” kaip ryšininkė, išduodavo partizanams „dokumentus”, bet vėliau buvo areštuota ir pasodinta kalėjime.
          Karijoto veikla ir organizacija buvo tame, kad jis stengėsi surinkti visus partizanus į vieną būrį ir su jais stovyklauti pas gyventojus. Juo didesnis būrys, juo geriau.
          Parėjęs iš Ukmergės apskrities turėjo labai sėkmingas kautynes Jaciūnų km., Tverečiaus v. Buvo taip. Mūsiškiai apie 45 vyrai minėtame kaime stovyklavo. Kaip tik tame rajone siautė bolševikai. Iš pat ryto atvažiavo Tverečiaus istrebiteliai ir nieko nesitikėdami blogo, ramiai sau įvažiavo į kaimelį. Staiga iš visų langų buvo į juos atidengta ugnis ir dar jiems nesuspėjus kaip reikiant susiorientuoti kas atsitiko - dauguma buvo žuvę. Dalis pasidavė į nelaisvę. Iš belaisvių buvo išrinkti rusai ir sušaudyti, o 8 istrebiteliai lietuviai paleisti.
          Kadangi tame pačiame rajone buvo ir NKVD kariuomenės, tai jie išgirdę šaudymą skubėjo ton vieton. Manydami, kad buvo šaudoma žymiai toliau negu Jaciūnai, ramiausiai važiavo per Jaciūnus. Tačiau iš Jaciūnų dar buvo nepasitraukęs Karijotas ir staiga ir netikėtai buvo užpulti enkavedistai. Jų buvo 9. Ir enkavedistai buvo sunaikinti. Po to Karijotas pasitraukė.
          Rusų nuostoliai buvo dideli. 27 užmušti. Atiteko mūsiškiams visi ginklai. Be to, tie 8 istrebiteliai, kurie buvo pasidavę nelaisvėn, buvo pasodinti kalėjiman. Paleido tik po keleto metų.
          Po šių dvejų sėkmingų kautynių visiškai buvo atkeršyta rusams už nepasisekimą Antanų miške. Pakilo nuotaika ne tik partizanams, bet ir visuomenės. Partizanai galėjo gerai apsiginkluoti. Pradėjo būrys didėti. Ypač istrebiteliai labai bijojo partizanų.
          Kitų partizanų, kurie nebuvo būrio sudėty, Karijotas neorganizavo, juos šmeiždavo vadindamas bailiais ir net plėšikais. Kas nevaikščioja su juo, tas jam buvo nereikalingas. Ryšį laikyti su tais, kurie sėdėjo miške, nenorėjo! 
          Taip laikas slinko tolyn, o su juo kartu patrankų gaudimas taip pat ėjo tolyn, palikdamas mus užpakaly vis su mažėjančia viltimi greitu laiku sulaukti laisvės. Tačiau nežiūrint viso to, kiekvienas tvirtai tikėjo, kad turi kažkas įvykti, kad šitokia padėtis pasilikti visam laikui negali, kad turi ateiti išsivadavimo valandos. Nieks iš mūsų nejautėme, ką mums ruošia netolima ateitis, kuri pareikalavo iš mūsų daug kraujo, daug vargo, suteikė daug karčios nevilties.
          Tokia maždaug buvo padėtis Švenčionių krašte 1945 metų žiemą ir ankstyvąjį pavasarį, kovo, balandžio mėnesiais.
          Tuo tarpu Labanoro miškuose telkėsi vis didesnis skaičius partizanų. Jau buvo pradėta statyba naujų bunkerių. Buvo įrengta dirbtuvė, kurioje buvo taisomi batai, rūbai, ginklai. Buvo daromi partizanų sąrašai, dedami į bonkas ir slepiami į žemę. Juos žino p. Švyturys. Buvo vedama kronika.
          Neilgai aš buvau Rinktinės vadu. Maždaug pusę mėnesio. Buvo taip. Ponas Gaidukas žinojo, kame gyveno kpt.

Saugotojas
Lietuvos ypatingasis archyvas
Fondo Nr.
K-5
Apyrašo Nr.
5
Bylos Nr.
101
Lapų Nr.
Nuo 1 iki 13