Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
[Nuorašas]
/b/ L P Karaliaus Mindaugo Sritis
Voruta, 1948 m. rugpjūčio mėn. 4 d.
Srities Vado, Vytauto, Algimanto Apygardų Vadų ir Didžiosios Kovos Apygardos
Štabo Viršininko sąskrydžio
Protokolas
Svarstyta Vyr. Vadovybės sudarymo klausimas.
Nutarta:
Sąskrydžio dalyviai, išžiūrėję Lietuvos pogrindžio Vyr. Vadovybės schemą BDPS Prezidiumo Pirmininko
Gintauto parašu patvirtintą, apsvarstę įvairių Apygardų bei kitų kovos dalinių nuomones rado, kad imant
mūsų kovos pagrindu Apygardą tarp Srities ir Vyr.Vadovybių, būtų lygiagretumų. Sąskrydžio dalyvių
vieninga nuomonė, kad Vyr. Vadovybė pilnai atstoja Srities vadovybę, kai joje Apygardos turi savo pilnateisius
Srities vardu atstovus. Ta prasme vadovaudamasi K. Mindaugo Sritis į Vyr. Vadovybę ir nutarėpasiųsti du
savo atstovus. Srities Vadas Brolis Žalgiris, kaip Apygardų Vadų išrinktas vyriausiu Srities vadovu, tuo
pačiu jis paliekamas ir Srities atstovu į Vyr. Vadovybę. Antruoju atstovu išrinktas Erelis-Diedukas, DK Štabo
Viršininkas.
Vyriausią Vadovybę Srityje atstovauti numatyta: karinėje plotmėje - Algimanto Apygardos Vadui,
politinėje dalyje - Vytauto Apygardos Vadui.
Dėl Vyr. Vadovybės prasmės mūsų kovoje K. M. S. reiškia savo nuomonę:
Iš tikro šalies skausmo iškilo tautos laisvės gyvieji liudininkai - Apygardos. Jos eina per savo atstovus
sudaryti Gyvos visos Lietuvos. Tad šia prasme tegalima kalbėti ir apie Vyr. Vadovybę, per savo egzistenciją
ji tai turi viduje ir užsienyje ir įrodyti.
Tam pasiekti pirmoji sąlyga, kad Vyr. Vadovybę - Gyvąją Lietuvą-sudarytų tie, kurie savu krauju išugdė
tautos gyvuosius liudininkus - Apygardas.
Šventa tiesa, kad mūsų kovai būtinai reikalingi žmonės su didžiu intelektu, ypač jos vadovybėje, mes
nuoširdžiausiai turime sveikinti tuos, kurie savo mintijimą suderina su mūsų kovos dvasia ir ateina kovos
tesėjimui padėti, bet lenkdami galvas šiai šventai tiesai, mes neturime užmiršti to, kas pačią kovą tautai šventa
padarė. Imant tai dėmesin, mes turime sutikti, kad didžiausias intelektas yra to, kuris paskui save kitus patraukia,
šiuo atveju visi prie kovos prisidedantieji turi nusilenkti prieš tą kurs savo ir didžiausiam intelektui pasireikšti
gavo sąlygas. Tuo remiantis, Vy. Vadovybės nariais tegali būti šventos kovos pradininkai ir tęsėjai, o ateinantieji
ne tik didų, bet net šventą savo intelektą parodys, kai padės vadovui kovą tęsti, ją lengvinti, ją teisingai ir
įprasminti. Anaiptol, kad tai gali kai kas skaityti pavėlavimu, tai yra tikras gyvenimas: kai atėjusio gyvenimas
kūnu ir krauju bus sujungtas su kovos dvasia, tada jo intelektas tikrai bus jam vadovu ir į kovos vadovus.
Vyr. Vadovybė negali būti jokia politinė ar partinė organizacija, bet tautos vadovas į nepriklausomą ir pilnai
laisvą gyvenimą. Tiesa, nepriklausomą tautos gyvenimą mes suprantame tikrai demokratinį, tuo laisvą tautos
gyvenime partijų reikšmę irgi pripažįstame. Gaunasi, nepartiniais būdami - partijas pripažįstame, šiuo atžvilgiu
Vyr. Vadovybė turi įprasminti tiek mūsų kovą kad ir būsimam laisvam tautos gyvenime, tautos laisva valia per
tas partijas, kurios iš mūsų kovos prasmės bus išplaukusios, kurios bazuotųsi į mūsų kovos prasmę, tai yra tokios,
kurios ne tik moka laisvas tautas valdyti, bet laisvam gyvenimui sugeba savo gretomis jas iš vergijos išvesti.
Iš to seka ir mūsų kovos atžymėjimai, te bus medalių, ordinų ar laipsnių pavidalu. Mūsų tautos kova dėl
savo laisvės priaugo iki būtinumo jai Vyr. Vadovybės. Kova tampriai surišta su pasišventimu iki pasiaukojimo,
kas yra būtina amžinųjų tautų gyvenime. Tas didus pasišventimas, kuriuo savo kelius grindžia lietuvis partizanas
jau keturi metai, tas kilnus aukojimas net savo gyvybės, kad tik tauta gyva būtų, ne tik mūsų tautos kartų kartos
turi byloti, bet ir žmonijai privalo pasakyti: tas niekšingo galo sulauks, kas žmogaus pavergti išėjo. Laipsniai bei
garbės ženklai ir bus gyva kalba mūsų kartoms ir visai žmonijai apie mūsų tautos garbingą kelią ir žmonijos laisvę.
Dėl teisėtumo būkime tikri, kad mūsų kova yra ir bus nemari. Jau vien partizano ženklas daug kalbės apie tą,
kuris turės teisę jį nešioti, tuo labiau ženklo vertę iškels ir tie atžymėjimai, kurie per kančią, per pasišventimą,
per auką bus pasiekti. Aišku, juos nešios mūsų kovos dalyviai, tad belieka klausimas, kuo remiam savo kovą:
jei mes kovojam dėl savo nepriklausomo valstybės gyvavimo išlaikymo, mes visus laipsnius ir garbės ženklus
imame Nepriklausomos Lietuvos - konstitucinius, jei mūsų kova - tautą iš pavergimo į nepriklausomą gyvenimą
įvesti, tuokart mes savitai kovai savitus pažymėjimus ir atžymėjimus pasirenkam. Tokio klausimo, ar šiuos ženklus
pripažins kas - ir nagrinėti neverta. Jei atsirastų panašių abejonių, atsižvelgiant į mūsų kovos šventumą, per ją tą
didžią auką ant tėvynės nepriklausomumo aukuro sudėtą, tikrai tauta paklaustų abejojančiųjų, kiek jie verti tos
šalies piliečio vardo, kuri garbingai dėl savo laisvės kovoti geba.
Ženklas: jis tegali reikšti simbolinį mūsų kovos tesėtojų ryšį, dėl to negali skirstytis užimamų pareigų ar kitais
atžymėjimais.
Šis protokolas surašomas 7-se egzemplioriuose, tvirtinamas Algimanto Apygardos Štabo antspaudu. Vieną
egzempliorių gauna Srities Vadas, Apygardų Vadai žiniai ir vadovautis, po vieną Vytauto ir Algimanto Apygardų
archyvuose ir vienas egz. pasiunčiamas Vyr. Vadovybei.
Nuorašus Apygardų Vadai siunčia Rinktinių Vadams ir Srities Vadas savo nuožiūra.
Karaliaus Mindaugo Srities Vadas /pas/ Žalgiris
Vytauto Apygardos Vadas /pas/ Miškinis
Algimanto Apygardos Vadas /pas/ Šarūnas
Didžios Kovos Apygardos Štabo Viršininkas /pas/ Diedukas
A. V.
Voruta,
1948. 8.4. Nuorašas tikras: Krivaitis
