Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
LP Neptūno Vadui
CRV
1949 m. geg. mėn. 24 d. Raportas
Nr. 7-32 Liečia: lenkų partizanus.
Su lenkų partizanais susitikome 1947 m. vasarą. Jų buvo keturi vyrai, tačiau vėliau
vieną patys nušovė, todėl liko trys. Dažnai susitikdavome ir, be to, 1947-8 metų žiemą
žiemojome vienoje vietoje. Jokių ginčių tarp mūsų nekilo, mes juos traktavome kaip sau
lygius, neskriaudėme nei tarnybos, nei maisto atžvilgiu. Vėliau taip pat dažnai susitikdavome,
drauge pagyvendavome. Tarp mūsų visa gerai išėjo tol, kol lenkų partizanų buvo maža.
Lenkų partizanai yra neorganizuoti, jų yra maža ir gyvena po 2-3 žmones. Jokių ryšių
tarp savęs nepalaiko, be to, nėra bendros vadovybės, neleidžia jokių įsakymų, laikraštėlių
ir pan. Tačiau paskutiniu metu jų susirinko didesnė grupelė - apie 11 žmonių. Praeitą žiemą
žiemojo atskirai. Prieš žiemą buvome susitarę dėl ryšio, tačiau nei jie mums nieko neperdavė,
nei mes jiems.
Aš visada lenkų partizanams aiškinau, kad mes turime bendrai kovoti prieš mūsų bendrą
priešą - bolševikus, komunizmą, kad tam tikslui yra sukurta organizacija BDPS, kuri visiems
yra bendra. Kviečiau į bendrą darbą.
Tačiau kai jų tik jėgos susilygino maždaug su tame rajone esančiomis mūsų jėgomis,
pastebėjau, kad jie pradėjo su mumis ne taip draugiškai elgtis, kaip elgėsi anksčiau. Be to,
pradėjo kurstyti gyventojus prieš mus, o tiems, kurie nusistatę mums draugiškai - grasinti.
Žodžiu, pradėjo yla lįsti iš maišo. Lenkai pirmieji pradėjo rodyti savo šovinizmą ir nesilaikyti
BDPS nuostatų - tęsti visiems bendrai kovą prieš komunizmą.
To maža. Š. m. gegužės mėn. 16-17 dienomis susitikome su lenkų partizanais. Jie atėjo
į mūsų stovyklą. Pasikalbėjome gana draugiškai. Tą patį visiems pakartojau, kad turime veikti
bendrai, kad apskritai padarytume bolševikams juoko, jeigu mes dabar nepasidalytume
teritorijomis ir pradėtume kovą tarp savęs. Atrodo, visi jie tam pritarė.
Tą patį vakarą išėjo mūsų keletas vyrų su lenkų partizanais. Lenkų buvo 10. Visi užėjo pas
vieną lenką, kurs pavaišino juos samagonu. Lenkai įgėrę pradėjo karščiuotis - vienas iš jų
užvedė politinę kalbą, „esą lenku buvęs ir būsiąs...“. Kiti laikėsi gana ramiai, o kiti dargi peikė
išsišokėlį. Minėtas išsišokėlis, kito lenko partizano, didelio šovinisto kurstomas, išsivedę dar
vieną lenką partizaną laukan, taip pat girtą šeimininką ir pradėjo tartis, kad reikia nušauti porą
lietuvių partizanų. Šitą pokalbį, kadangi jie išsigėrę garsiai kalbėjo, išgirdo mūsų sargybiniai ir
perspėjo savo draugus. Be to, tą sužinojo ir visi lenkų partizanai. Kai kurie pasijuto labai nejaukiai
ir viešai pareiškė, kad jie nemano su lietuviais šaudytis, ir išėjo į kitą namą. Išskyrus pora lenkų
partizanų - likusieji tam nepritarė. Mūsiškiai nesitraukė ir buvo pasiruošę visokiems galimumams.
Tačiau viskas baigėsi ramiai ir grįžo mūsiškiai su lenkais į mūsų stovyklą, kadangi lenkų mūsų
leidžiami, mat lenkai norėjo tuo išvengti galimo susišaudymo, nes mes, likusieji stovykloje, buvome
įspėti apie lenkų partizanų blogus kėslus. Tokiu būdu keturi lenkų partizanai nuėjo kitu keliu, o
šešiuose užėjo į mūsų stovyklą pasiimti daiktų.
Stovykloje neleidau daryti jokių pasiaiškinimų ir liepiau lenkų partizanams tuojau apleisti
stovyklą, nes kai kurie buvo įsigėrę. Šie be jokių ginčių apleido stovyklą, dauguma rimtai pasipiktinę
saviškių elgesiu.
Šiems išeinant iš stovyklos pastebėjome, kad ir anie keturi, kurie neva nuėjo kitu keliu namo,
yra atėję prie mūsų stovyklos ir guli su paruoštais ginklais. Matomai jie bijojo, kad
mes nepultume tų, kurie buvo mūsų stovykloje.
Minėti lenkų partizanų veiksmai mums padarė labai blogą įspūdį ir davė suprasti, kad vargiai
bus galima su jais bendradarbiauti. Galimas daiktas, jie panašiai nesielgtų, jeigu jie būtų organizuoti,
turėtų atsakingą vadą. Dabar pas juos nieko panašaus nėra. Veikia taip, kaip kam patinka, ir parodo
savo lenkiškąjį šovinizmą.
Sekančią dieną aš jiems pasiunčiau laišką rusų kalboje.
Priede. Laiškas lenkų partizanams.
Dijakomas
CR V
