Dokumentai

                                                                                                                                                                                                  Griežtai konspiratyviai

                                                                                                  LIETUVOS BDPS KOMITETO

                                                                                        D I R E K T Y V I N I S   B I U L E T E N I S

                                                                                                           1947 m. kovo mėn. 16 d.
                 
                  A. Liečia:
                       1. Mūsų kova.
                       2. Mūsų kovos - mūsų rezistencijos keliai, būdai ir priemonės.
                       3. Kovų dienos bėgamieji reikalai.
   
                   B. Žinoti ir vadovautis:
                       1.Visiems BDPS padaliniams ir filialams.
                       2. VGP Štabui.
                       3. Lietuvos LK-GP Apygardų Vadams.
                       4. Svarbesnieji bruožai kiekvienam mūsų kovos–mūsų Sąjūdžio dalyviui.

                    1. Mūsų kova. -  Prieš septynerius metus gūdi ir žiauri vergovės naktis užgniaužė mūsų Lietuvos Laisvės dieną ir be pertraukos slegia mūsų krūtines iki dabar. Toje vergovės naktyje vienas tironas buvo keičiamas kitu, o šį antrąjį vėl pakeitė pirmasis, kuris, kartotinai sugrįžęs į mūsų vieškelius ir laukus, dar karo degė­ siams besmilkstant, ėmėsi klaikiuoju slogučiu vėl mus slėgti, naikinti, dusinti, nepalikdamas ramybėje gyvųjų nė mirusiųjų. Tai klaiki, siaubinga vergovės naktis. Tokios dar nėra buvę Lietuvos istorijoje. Tai primestinė, falsifikatais pridengta, iškamšomis ir pastumdėliais prisotinta, pamynusi visokią teisę, teisingumą ir žmoniškumą planingai migdo letargo miegu ir mes vaitojame toje gūdžioje nedalioje. Bet tai kas, kad mūsų akys pristigo ašarų, tai kas, kad skruostus jau vilgo kraujo lašai, tai kas, kad širdis plyšta iš skausmo ir kančios smaugia mūsų viltį. Tai kas, kad visa Lietuva susigūžusi prie samanoto Pakelių Rūpintojėlio raudas į maldas pina, o eilės retėja ir retėja. Kraujas lietuvio gyslose neužšalo toje speigų žiemoje ir Lietuva - dar gyva ir bus gyva, nes „temiršta tik tie idealai, už kuriuos niekas nemiršta". Mes mūsų Lietuvą kaip pelikanai girdome savo krūtinės krauju, o plauname jos vargų dulkes savo kovų prakaitu ir našlai­ čių ašaromis ir tikime, kad „vienok gi kada atsibus Lietuva, negi veltui tiek iškentėjo?"
                    Mūsų kova, prasidėjusi prieš septynerius metus, be pertraukos vyko ir vyksta iki šiandien ir ji vyks tol, kol trūks vergijos pančiai, kol išauš Laisvės Rytas ar užšals paskutinis lietuvio - laisvės kovotojo kraujas ir žus paskutinis lietuvis.
                    Nūdienė mūsų kova yra organiškas laisvės kovų tęsinys. Nūdienė mūsų kova yra pats žiaurusis, pats sopulingasis etapas mūsų kovų Kalvarijoje. Kad tai tiesa, žino kiekvienas, kas pats išgyvena tėvų, brolių, draugų netekimą kas pats savo akimis matė išniekintus brolių lavonus, kas pats gyvena amžino klajūno - persekiojamo, gainiojamo, gaudomo žvėrelio dienas ir likimą kas nustojo visko, išskyrus gyvenimą vergovės košmare.
                    Mūsų kovos gretos spontaniškai, savaime ėmė tirštėti, savaime ėmė glaustis kovojanti krūtinė prie krūtinės, savaime ėmė žengti koja prie kojos kovų laukais, viena ranka suspaudė ginklą o antroji įsitvėrė į draugo ranką ir taip iš lėto, žingsnis po žingsnio iškilo kovojanti Lietuva, sudaryta iš Lietuvos Laisvės Armijos, Laisvės kovotojų, įvairių partizanų ginkluotų kovos grupių ir junginiu - gimė mūsų kova ir mūsų Bendrasis Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis, kovojąs už Lietuvos Atstatymą. Kiekvienas padorus, taurus, ne savanaudis lietuvis tai suprato ir įvertino, ir ėmė didėti mūsų kovos gretos, ėmė sruventi gaivia tėkme mūsų kovos sąjūdis, kreipdamas visus kovojančius į išminties rodomus kelius, ėmė dalintis tikslia padė­ ties analize, ėmė remtis tiksliais duomenimis ir atspariu pagrindu - mūsų Užsienio Delegatūros ir Informacinio Centro prisiunčiamomis žiniomis; ir ėmė retėti beprasmės aukos, prasidėjo nūdienė mūsų kovos fazė, įgalinanti tęsti kovą su mažiausiais kraujo nuostoliais, leidžianti juo didesniam būriui kovų dalyvių išsilaikyti, išlikti ir sulaukti Laisvės Aušros ir Lietuvos Prisikėlimo.
                    Taip, Lietuva jau kovoja ir kovoja su mažytėmis išimtimis /efr. Į 3-4 skirsnį/ ryžtingai, apdairiai ir išmintingai, žengdama deramais kovų keliais. Betgi už ką kovoja Lietuva? Už ką pakilo lietuviai ir kodėl žengia Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio kovos gretose didžiuma lietuvių? Kokia mūsų kovos esmė?
                     Atsakymą į tuos klausimus išrašo per septynerius nelygios kovos metus kritusių kovų lauke didvyrių ir kankinių kraujas, išryškina tremtinių vaitojimai ir dejonės, papildo kalinių tylūs bežadžiai atsidūsimai, užbaigia atsakymą visų lietuvių neišmatuojamos kančios ir iškentėti vargai. Kokis gi tas atsakymas?
                     Mes kovojame, nes:
                          1/ laisvi gimę, laisvi augę, branginame laisvę ir laisvi norime gyventi ir mirti.
                          2/ trokštame gyventi tik laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje, vieningoje Lietuvoje, kurioje gyvenimas grindžiamas krikščioniškosios moralės dėsniais, kurioje nėra jokių vergų-baudžiauninkų ir diktatoriškų satrapų- tironų kurioje klesti ir tarpsta įvairiausios kultūrinio gyvenimo kūrybinio progreso apraiškos, kurioje galima tikėtis įstatymų teisingumu, laisvių gerbimu, globa ir apsauga.
                          3/ mes kovojame, nes privalome tesėti ir ivvkdvti žuvusių už laisvę testamentą, išrašytą gyvybės krauju ir neišmatuojamo skausmo ir kančių raidėmis.
                          4/ mes kovojame, nes norime parodyti pasauliui, kad yra idealų, kurie įkvepia ir įgalina nykštuką milžinu darytis, duoda jėgų ir drąsos tiek, kad galingas tironas nebežino, kaip užgniaužti, jei dar gėdijamasi viešai visus išsmaugti.
                          5/ mes kovojame, nes tikime, kad kovojame ne vien tik už savo laisvę ir gerbūvį, o kad kovojame už visų brolių, už Tėvynės, už Lietuvos, už visų nuskriaustųjų ir pavergtųjų idealus, teises ir teisingumą, kuriuos Didžiosios Vakarų Demokratinės Galybės paskelbė iškilmingai pasauliui, pagrindėjų vertingumą karo metu geriausiųjų savo sūnų gyvybių ir kraujo milijoninėmis aukomis, sutvirtino milžiniškomis sujungtomis pajėgomis, pergalės triumfu ir įrodė tų idealų vertę ir prakilnumą sukurtomis kultūrinėmis vertybėmis bei iki šiol neįsivaizduojamo masto pažanga.
                           6/ mes kovojame, nes negalime, neturime tiek jau jėgų. kad pajėgtume abejutiškai žiūrėti į merdėjančiu kalinių kolonas. į tremtinių ešelonus, į rusų infiltraciją visų gyvenimo sričių ir jų brovimąsi į kad ir mažiausią plyšelį, negalime ramiai žiūrėti į sistemingą ekonominį susinimą, alinimą, rafinuotą dvasios slopinimą ir nuodijimą, darant iš gyvo žmogaus - žmogų vilką, tetrokštantį gyventi šia diena, kurio idealas - duonos pluta, kuris nejautrus brolių ašaroms, kuris pasidaro robotas, kuriam nieko nėra brangaus, kuris nepažįsta dvasios vertybių, kuriam krikščioniška moralė yra patyčių objektas, o viso centre - nei šmatuojama baimė, rytoj aus netikrumas, drebėjimas ir vergiškas šunuodegiavima
                           7/ mes kovojame, nes manome ir tikime, kad gi ateis kada nors valanda ir pasaulis pritrūks kantrybės, nuplėš plėšriam tironui kaukę, suburs visas jėgas ir padės išlaisvinti milijonus pavergtųjų kankinių tremtinių kalinių ir vergų o toje kovoje mūsų kovos sąjūdis įgalins vieningomis gretomis nutraukti vergovės pančius ir pakilti po siaubo nakties naujam, atstatymo gyvenimui.
                           8/ mes kovojame, nes Aukščiausias Pasaulio Valdovas įsakė kovoti su pikto karalija ir kovoje kritusiems pažadėjo amžinos laimės ir garbės vainiką.
                           9/ mes kovojame, nes dar kol kas iš siaubo neišėjome iš proto ir dar gyvi esame. - Ar galime nekovoti? -
                    Todėl mes ir kovojame. Todėl mes ir nebijome žūti, todėl mes ir žūstame. Todėl tas yra melagis ir nepažįstąs mūsų kovos esmės, kas šneka kitaip, kas nori aiškinti mūsų kovą avantiūrų pamėgimu, individualios savisaugos ieškojimu, kerštu ar nusavinta žeme, ar kaip partinių kėslų užmačias, ar tiesiog vaikymuisi garbės, ieškojimą kankinių vainiko ar geidimą įsitvirtinti ir vėliau kaip delfinui plaukioti būsimoje Lietuvoje putliam veltėdiškume? Tai ne tik melagis, bet ir aklas, ir kurčias, tai tiesiog jau nebe žmogus, nes ir taurus priešas sako apie priešą teisybę.
                    Broliai, mes žinome, kodėl kovojame. Žino ir mūsų Lietuvos laukų, sodybų ir miškų žemelės sauja, klausk ir ji atsakys. Ji atsakys, kad mes kovojame, nes jaučiame iš po velėnos balsą, verčiantį kovoti, ir kad ta kova būtina. Ji apsakys ir suniekins tuos, kurie klega, kad mes kovojame geisdami politinės frakcijos, lyg medinį arkliuką išjoti į būsimą Aušrą, kad geidžiame būti ministeriais, valdovais. Broliai, mes kovojame ir žinome, kad „šiandien tu, o ryt aš“ - atsigulsime į Tėvynės žemę, bet kad mūsų vaikai džiaugsis laisvės laime, kad atėjusi naujoji karta toliau varys Atstatymo darbą, toliau pastūmės kultūros pažangą. Mes kovojame ne už postus ar pozicijas sau, o už gyvenimą kitiems, už Tėvynės laisve ir nemariuosius ŽMONIJOS IDEALUS. Dėl to ta kova yra mūsų gyvenimas, o mūsų gyvenimas yra Tėvynės gyvenimas. Dėl to mūsų kova yra tęsinys tos kovos, kurią pradėjo su pikto sėbrais prieš 2 000 metų Jojo Minčių įkvėpta anoji Nazareto žvejų saujelė ir per Kolizeumų ir visų laikų kankinius išnešė kovos vėliavas į šias mūsų dienas. Tos vėliavos šiandien plevėsuoja daugiur, plevėsuoja ir mūsų krašte, ir kol tos senos kovų vėliavos pleveno laisvoje mūsų Tėvynėje, tol lietuvis buvo tylus ir dirbo ramiai darbus, bet kai tas vėliavas ėmė niekinti, pasikė­ sino tironas sutrempti kojomis, tuomet tylusis lietuvis susijaudino. Buvęs tylus it mūsų laukų upės, it tyliųjų beržynų ošimas, subangavo kraujas ir pakilo lietuvis į kovą. Argi gali lietuvis nekovoti? - Tai tokia yra mūsų kova, tai tokia mūsų kovos esmė. Bet kaipgi mums kovoti?

                     2. Mūsų kovos - mūsų rezistencijos keliai, būdai ir priemonės.

                     Pereitų metų vasarą/1946. VIII. 21./ direktyviniame biuletenyje analizavome, tarp kitų, ir šiuos du klausimus:
                         1/ ar eiti iki šiol eitu keliu, ar ieškoti naujų kelių? Ir
                         2/ kuriuo keliu žengti, kurį kelią rinktis?
                     Kad verta ieškoti nauiu mūsų kovoje keliu - naujų kovos formų teigimą grindėme;
                         a/ reikalu sumažinti beprasmes aukas ir be ryškios naudos liejamą kraują,
                         b/ reikalu padėti galimai didesnei daliai lietuviu išlikti savo Tėvynėje, o ne įžengti į
tremtinio vargą, o ne įtraukti į kančią ir pražūtį be reikalo šimtus ramių tautiečių,
                         c/ reikalu neįduoti priešui pasiteisinimo prieš pasauli, kad čia kovoja pamynę žmoniškumą padugnės, nekaltų žmonių žudikai, buvę vokiečių pakalikai ir sandarbininkai, geidžią trukdyti Lietuvos valdymą ir gyvenimo lygio kėlimą, plėšrūs, iš pasalų žudikai,
                         d/ mūsų kritusių brolių testamento įvykdymu,
                          e/ nūdienės pasaulinės politikos konjunktūra - išryškėjimu, kad greito karo nėra pagrindo laukti.
                          f/ mūsų vedamos kovos esme: kovojame už laisvę, teisingumą, humanizmą, demokratiją, krikščioniškąją moralę ir įgimtas teises, o ne už politinį dominavimą, kokios nors politinės frakcijos hegemoniją, klikos viešpatavimą, asmeniškų interesų egoistinę naudą ar norą vien tik liepsnoti kerštu, keršijant už skriaudas, iš eilės visus žudyti, kaltinti ir vėl žudyti, atsimokant tais pačiais darbais, kaip ir priešas, nesiskiriant nuo jo bestiališko žiaurumo, žemiausios moralės. Mes gi teigiame, kad esame kultūringi žmonės, mylį idealus, suprantą ir gyveną pagal krikščioniškos moralės dėsnius ir kovoją kaip dera tikram kariui - kovotojui - laisvės gynėjui ir lietuviui, ir kad neseikėjame tuo pačiu kruvinu priešo saiku.
                      Po to į klausimą: kuri kelia rinktis? Davėme atsakymą, kad:
                          1/ pasirinktas kelias privalo būti toks kelias, kuriuo žengdami lietuviai galėtų nenustoti vilties, išlaikyti Tėvynės laisvės ilgesį, išsaugoti save, savo artimuosius nuo beprasmių kančių ir vargų /apart tų, kurie jau ir taip yra užgulę/, kad tas kelias įgalintų išsilaikyti ir išlikti galimai ilgiau ir mažesnių aukų pareikalautų mūsų kova, kad didesni būriai ir tirštesnės gretos pakiltų lemtingo mūšio valandoje už Lietuvos Laisvę ir kad greičiau pajėgtų Laisva Lietuva užgydyti žaizdas ir atsistatyti.
                          2/ vienintelis kelias, atsakąs į visus mūsų kovos reikalavimus ir kovos tikslus, yra griežtos konspiracijos kelias, pogrindinės labiau pasyvios rezistencijos - demokratinio pasipriešinimo kelias, kuri rodo Bendrasis Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis - sąmoningai galvojant, realiai vertinant padėtį, kovojanti Lietuva. Tas kelias pagristas tautiniais interesais. Tėvynės meile, laisvės ilgesiu, lietuvio branginimu, priešo tinkamu pažinimu ir įvertinimu, tarptautinės padėties tikslia analize ir mūsų Už­ sienio Delegatūros ir Informacijų Centro suteiktomis žiniomis, duomenimis ir reto nuoširdumo konsultacija.
                      Mes ne iš piršto laužiame teigimus, o imame iš gyvenimo, iš tikrų versmių iš lietuvio širdies ir proto. Kurie žengė tuo keliu sąmoningai, apdairiai ir tvarkingai, tie žino to kelio vertę ir naudingumą, tų gretose mažesnės kraujo aukos, tų kovų barų apylinkėse žmonės nesibodi laisvės kovotojų, o juos myli ir globoja, nes žino, kad jie pikto nenori ir neša už juos vargų, kančios ir rūpesčio didesnę naštos dalį. Tie, kurie manė, kad tas kelias yra rodąs bailumą, verčiąs atsisakyti mūsų kovos tikslų ir dėl to pasuko į griežtai priešingą- aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo kelią, mesdami šūkius apie greitą karą tarp Rytų ir Vakarų/„dienų klausimas"/, tie įvedė plačias apylinkes į beprasmį vargą, sukišo šimtus be reikalo į prienagus - į kalė­ jimą. ištrėmimą, sudėjo per ankstyvas ir dar nebūtinas brangiausio lietuvio kraujo ir gyvybės per gausias aukas, demaskavo kovų židinius, neteko materialinių kovai vesti vertybių, išretino kovų gretas ir pagimdė žmonėse abejingumą ir nepasitikėjimą teigimais, privertė atšalti ir tik iš baimės gelbėti tyliai klausiant: „Nejaugi nebėra išmintingų žmonių? Nejaugi miela pjudyti, kurstyti ir po to pasišalinus į nuošalę, nieko negalint pagelbėti, beviltiškai žiūrėti į mūsų vargą? Kam blaškote dūžtančius vylingus blizgučius? Kodėl nežengiate protingos kovos keliais?" Negana to. Ta forsuota aktyvi banga iššaukė priešo priešsmūgį, įgalino rasti pateisinimųu savo šlykš­ tiems naikinimu darbams, o tūlos apylinkės prikimštos karinių-milicinių priešo - okupanto pajėgu sudaro dar didesni vargą, dar labiau sruvena mūsų žmonių ašaros, dar daugiau gema sielvarto ir betiksliu kančių. Kyla klausimas: kas verčia tą toliau tęsti? Nejaugi nebegali šaltai galvoti ir išanalizuoti padėties, teikiamų žinių? Ar nelošia čia rolės noras pasirodyti išdidžiu ir nenoras priimti kitų teikiamų žinių pagrįstų faktais ir išmintinga taktika? Atrodo, kad taip ir yra. Dėl to ir daros taip graudu ir kraupu, nes kai kur buvusios dienos davė didelių mūsų kovai nuostolių ir sudarė betikslių kančių. Ar ilgai dar taip tęsis? Ar nesudrebės širdys tų, kurie veda į pražūtį brolius, nepagrįstus gandus skleisdami, kurie žengia klystkeliais ir tuojau nesąmoningai padeda priešui ir jo kėslams? Ar ne laikas susiprasti, liautis putliai demonstravus savo išmonę ir ar ne metas pripažinti suklydus ir pradėti žengti tikru kovos keliu? Atrodo, kad iau laikas. Bet ar visi tai jau jaučia?
                    Štai gautos iš užsienio žinios rodo, kad ne visi lietuviai moka blaiviai, realiai ir nuoširdžiai vertinti padėtį, ir vienodai lygiai nori talkininkauti mūsų žūtbū­ tinėje laisvės kovoje. Tarp daugelio mūsų tautiečių, nūnai esančių Vakarų kraš­ tuose ir ten atklydusių beriedant tirono ordų lavinai į vakarus, kažkaip susidarė dulkių, kurios jau nebeleidžia regėti dienos šviesoje mūsų kovos, Lietuvos, nūdienės mūsų vergovės. Nenorime išmetinėti ar kaltinti, pjudyti ar skaldyti /kas turi gryną sąžinę, tas pats žino savo darbų vertę/, bet mums rodosi, kad mūsų broliai, ten esą, ypač kai kurie, kiek per daug saloniškai vertina nūdienį gyvenimą. Kai mūsų krauju ir ašaromis aptekusios akys žvelgia į tūlus laisvės klausimų analizavimus, susidaro įspūdžio, kad mes jau nebesusigiedame. Ten yra saujelė tautie­ čių, kurie gyvena svajonėmis, galvoja apie kažkokį savęs „nepakeičiamumą", stumia prieš save anų dienų nuopelnus ir jų priedangoje stengiasi įsitvirtinti, užimti pozicijas ir kalbėti apie „vyraujančių veiksnių" misiją ir jų nepakeičiamumą nūdienėje kovoje, pradeda erzeliuoti dėl būsimų politinių frakcijų įtakų santykio ir vyravimo, būgštauja ir net bando pykti ar nori likti nuošalėje, - tai faktas.
                     Mes vertiname ir branginame žilų galvų veteranus, nes mokomės iš jų žygių, nes jaučiamės maži prieš jų atsiekimus ir kūrybines galias, bet mes drįstame tiesiai, nuoširdžiai ir atvirai kalbėti ir mes manome, kad viso centre - mūsų Lietuva, mūsų Lietuvos Laisvė, nepriklausomybė ir atsikūrimas demokratiniais pagrindais, pagal krikščioniškosios moralės dėsnius. Mes esą Tėvynėje, nūdienė­ je vergovėje, nešame pačią sunkiausiąją, pačia DIDŽIĄJĄ VERGOVĖS retežių naštą. Mūsų kova yra kraujo lašais, prieš laiką užgesusiomis gyvybėmis, aimanomis, tremtinių ir kalinių kančiomis, nuolatiniu drebėjimu dėl rytojaus neaiškumo grįsta. Mūsų gyvenimo dienos nesulyginamai kartesnės nė visų kitų, kurie toli nuo Lietuvos milžinkapių gyvena nebijodami, kad bus areštuoti, ištremti. Sunki emigranto dalia, bet toli gražu ne vergo, pajungto po plėšria tirono letena. Mes kovojame dantis sukandę, apkepusiomis krauju žaizdomis iki paskutinio atodūsio. Ir mes tikime, kad esame nūnai kovojančios Lietuvos centras. Mes drįstame galvoti, kad į mūsų kovų barus turi gravituoti visu lietuvių akys, širdys, pagalba ir parama. Mums netgi atrodo, kad mes sudarome ta gyvaia. kamuojama, maltretuojamą Lietuva. Argi mes klystame?
                    Todėl mums atrodo, kad mes nesame aklo likimo auka priešo nasrams, priešo patrankų mėsa, trąša Lietuvos Laisvės dirvoje, o kad mes esame Lietuvos gyvi nariai, geidžią nusikratyti nelaisvės jungą, trokštą gyventi, kurti ir įnešti šį bei tą į žmonijos kultūros rūmą. Todėl ir atrodo, kad visi „vadovaujantieji veiksniai” turi dėkoti Dievui, kad jiem neteko toks rūstus likimas, kaip mums ir privalo kreipti visus savo darbus, aukoti visas savo jėgas mūsų vargo lengvinimui, mūsų KOVOS STIPRINIMUI. Nereikia kartoti tūlos pasakėčios apie jautį ir uodą, o drąsiai žvelgti prieš save ir dirbti, glausti savo krūtine prie kito krūtinės, vieningai susiimti rankomis visiems ir grįžti į Tėvynę ne kaip paklydusiam sūnui, o kaip pilnaverčiam kovu broliui. Mes nekaltiname, o sakome: verbus veritatis. Mes esame jau tokie, gal kiek grubūs ir pernelyg tiesoki, nes mes esame nūnai kitokie nei prieš 2 1/2 metų. Esame kitokie, nes mūsų akvs išgyveno karo verpetų stichijos baisumą, mūsų akys regi baisumus, kuriu kiti negalės nė įsivaizduoti, mūsų ausys girdi tokius skundus, kurie net akmeni priverčia sujudėti, mūsų rankos surakintos vergovės pančiais, o mūsų kovu broliai dažnai gesta kaip altorių žvakės prieš mūsų akis ir jų kraujo šilta srovelė įsigeria į mūsų rūbus, mūsų krūtinėje gūdi vergovės nykuma, gėla ir sielvartas. Nežiūrint to, mes kovojame. Todėl kas gali mus kaltinti, kad grubūs mūsų žodžiai. kad mes tiesiai teisybę sakome?
                     Mes kovojame ne už partijų hegemoniją, ne už partinių lyderių garbę, o kovojame už mūsų Lietuva ir mūsų gyvenimą. Kas dabar pagelbės mūsų kovai, kas paguos mūsų iškamuota siela, kas talkininkaus savo tauriu darbu, mokslu, politine veikla, savo pažintimis mūsų kovai - kovojančiai Lietuvai, kuri yra vergovėje. - tą mes priimsime kaip mylimiausią brolį, kaip šviesų mūsų kovų veteraną, mūsų pasididžiavimą ir mūsų laimės dalininką. Mums rūpi nūdienė Lietuva ir kaip pagelbėti tiems, kurie alksta, trokšta, dūsta, kovoja. Visokias rietenas metam į šalį ir kviečiam visus galvoti apie kenčiančią Tėvynę, o ne erzeliuotis, įmantriai rikiuoti gražbylystės posmus. Dėl to ir sakome: „En dextra fidesque“ - ir pirmyn vieningu keliu. Kelias tas - tai mūsų rezistencijos - mūsų sąjūdžio kelias, griežtos konspiracijos rėmuose esąs pasipriešinimo kelias, bazuoiasis labiau pasyvia kovų išraiška, kol yra nūdienė tarptautinė situacija ir įgalina išlikti, išsilaikyti ir sulaukti Laisvės Prisikėlimo
                      2/ Mūsų kovos būdai ir priemonės. - Mes branginame kardo ašmenų aštrumą, bet dar labiau vertiname spausdinto žodžio galią, žodžio, kuris yra paremtas tikrų šaltinių medžiaga, tikslia padėties analize, kuris įgalina nenustoti vilties, leidžia regėti šviesią ateitį, kuris parodo tarptautinę padėtį, kuris iškelia mūsų kovą iš tamsos, pereina ..geležine uždangą" ir parodo mūsų kovos tikrąjį vaizdą ir esme tarptautiniame forume. Todėl ir kviečiame laikytis ir naudotis mūsų patiekiama informacija ir žiniomis, nedarant pražangų su vedama linija.
                       Mes manome, kad būtina naudoti visas asmeninio sąlyčio galimybes parodyti realiai padėčiai, mūsų kovos esmei, mūsų vilčių realumui, kurstyti Tėvynės meilės ugnį, ugdyti laisvės ilgesį, skatinti mesti rietenas ir vieningai žengti kovų keliu, laikantis griežtos konspiracijos, vengiant padėties užaštrinimų branginant savo ir kitų gyvybę ir sveikatą, dalinantis duonos plutele ir guodžiantis, neleidžiant įsibrauti į gyvenimo esančias spragas priešui - okupantui - rusui, o stengiantis užimti esamus postus ir vykdyti priešo apsupimą, kovojant už mūsų krašto gerbūvį, atsistatymą ir ekonominį klestėjimą, stengiantis visais galimais būdais išlikti, išsilaikyti ir sulaukti laisvės kovų Aušros, nes tik tuomet išryškės visoje pilnumoje ir skaistume visos mūsų aukos, iškentėti vargai ir Tėvynės meilės gilumas. Todėl ir „būkime gudrūs kaip žalčiai ir nekalti kaip avinėliai". -

                      Kovų dienos bėgamieji reikalai. - 

                     Tenka pranešti ir pastebėti, kad:
                         1/ mes sudarėme patikrintą, patikimą ryšį su mūsų Užsienio Delegatūra ir Informacijų Centru. Tas ryšys didelių aukų reikalauja, daug kai kam kaštuoja vargo ir graso grėsme, bet įgalina gauti brangias žinias iš anapus „geležinės uždangos", leidžia vis realiau pradėti pajusti ir tikėtis efektyvesne brolių parama, pagalba. Tuo pačiu keliu mes pasiunčiame mūsų vedamos kovos vaizdus, okupanto siautėjimo aprašymus, mūsų kančios ir vargo atgarsius visam pasauliui. Tuo pačiu mes jaučiamės susirišę į vieną, monolitišką, kovojančią Lietuvą. Tuo pačiu mes galime nebūgštauti dėl taktikos, pasirinkto kovos kelio ir Lietuvos Rytojaus.
                         2/ kuo galėdami ryžtamės dalintis ir kuo galėsime dalinsimės ateigoje. Prašome tik laiku kreiptis ir išdėstyti slegiančius kovų vargus, o po to bendromis jėgomis ieškosime vargų pašalinimo būdų ir priemonių, įkliuvusius į nedalią stengsimės kiek pajėgdami gelbėti /tai liečia: dokumentais aprūpinimą, medikamentus, stacionarinį ligoninėje gydymą, globą ir pan. klausimus/.
                         3/ kviečiame: isisamoninti į mūsų kovos esmę, suprasti mūsų Sąjūdžio pagrindus, pradėti žengti daug drausmingiau kovos keliu ir labiau laikytis teikiamų direktyvinių instrukcijų. padėties įvertinimo ir dar apdairiau, dar išmintingiau, dar labiau branginant savo ir kito gyvybę, žengti kovos laukais, kurstyti viltį, meilę, tikėjimą. Privalu vengti beprasmių aukų ir vargo naštos didinimo ne tik sau, bet ir kito atžvilgiu. Privalu išlikti ir turime taip kovoti, kad ne vien mirusieji, o ir gyvieji galėtu būsima laisve ir laime džiaugtis.
                         4/ su širdgėla betgi tenka konstatuoti, kad dar ne visi 100% mūsų kovos dalyvių taip galvoja, kaip sub 3/ kviečiama. Pasitaiko tūlų keistuolių, kurie nenori pagalvoti, nenori pasvarstyti, nenori ar bijo teisybei į akis pažvelgti ir eina klystkeliais, tempdami prieš norą vieną - antrą paskui save niekuo nekaltą kovų brolį, sudarydami net žalos kai kuriam rajonui. Iš tokių keistuolių kad ir rodomos iniciatyvos, bet naudos mūsų kovai maža, o daugiau grėsmės, dešifravimo ir net kartais didelės žalos. Štai ir šių metų pradžioje, sausio mėn. pirmoje pusėje, buvo panašių faktų ir tenka vieną ypač tokį ivykį rimčiau paanalizuoti, išnagrinėti priežastis - argumentus, pamatyt tokio poelgio pagrindu nepagristumą. pereinanti i žemos moralės poelgį, priartėjantį prie priešo ir grėsmingai grasinanti skaudžiomis pasėkomis, jei laiku nebus atkreipta reikiamo dėmesio ir parodyta sąmoningo budrumo bei giedraus proto. Tas išsiskirias iš kitų ivykis kelia didelių įtarimų savo veiksmų charakteriu, veiklos forma, pobūdžiu ir turiniu. Tenka rimtai galvoti, ar tai nėra sąmoningas ir gudriai surežisuotas priešo triukas, turįs uždavinio bandyti suskaldyti mūsų kovą iš vidaus, supjudžius brolį prieš brolį, įnešus rietenas ir, tokiu būdu demaskavus centrinius asmenis, užgniaužti visą veikimo centrą, sulikviduoti periferinius satelitus, uždusinti mus mūsų pačių rankomis. Konkrečiai - reikalas eina apie keista ir įtartina dezertyravimą iš patikėtu darbo barų pono Tautvaišos-Šalnos-Girėno /iš Jungtinės „Kęstutis" Apygardos/ ir pono Vyčio-Kazimiero /iš „Tauro" Apygardos/. Vytis-Kazimieras buvo einąs VGPŠ Viršininko adjutanto pareigas, Tautvaiša-Šalna buvo BDPS „B“ skyriaus ryšio reikalui pakviestas ir ruošiamas į žygį su užsieniu, laikinai vykdęs technišką centralizacijos darbą su Jungtine „Kęstutis" Apygarda ir 3 LLA „Vytautas" Apygarda. Abu tie asmenys 5- is mėnesius vykdė patikėtus uždavinius ir buvo drausmės tinkamoje aukštumoje ir tik kai pajuto, kad patys juodžiausi centralizacijos darbai nudirbti, kad jau galės įvykti mūsų kovos galutinis įėjimas į tinkamas vėžes - staiga 1947. I. 8 dingo. Pradžioje manyta apie areštą ir priimta visos priemonės, pakeista ryšys, įspėta apygardos. Po mėnesio ėmė ryškėti ir galutinai dabar, suvedus visus nuodugnaus tyrimo duomenis, išryškėjo, kad kalbami asmenys, neįspėję savo tiesioginių viršininkų- kovos brolių, sulaužę pasitikėjimą pasisavino VGPŠ būstinėje buvusio judamo turto dalį, pagrobė pas juos paliktą VGPŠ antspaudą, išsinešė net juokingai menkavertes reikmenis, pasisavino kitiems reikalams skirtą pinigų sumą kaip bailūs vagišiai ir bailiai tyliai išsėlino ir dezertyravo, nesirūpindami iš to žygio būsimomis pasėkomis, nepagalvodami apie būsimą žalą užmiršę duoto žodžio laikymą karinę drausmę ir net krikščionišką moralę: prieš nė ryžties mesti šmeižto akmenį - išsiaiškinti akistatoje padėtį ir kilusias dvejones. Negana to, jie nuvyko į „Tauro“ Apygardą sukvietė neva tai Lietuvos Laisvės kovotojų „atstovų suvažiavimą" ir remdamiesi pono Tautvaišos ir Kazimiero pateiktais „argumentais" sudarė iš „Tauro" Apygardos Štabo mūsų komiteto imitaciją. Tame „suvažiavime", kaip pasirodo, dalyvavo vien tik „Tauro" Apygardos trijų rinktinių vadai ir „Tauro" Apygardos Štabo Politinės Dalies Viršininkas Gediminas, Apygardos Vadas ir mūsų dezertyrai.
                     Štai jų svarbesnieji „argumentai":
                         a/ Hektoras-Alfonsas mūsų Užsienio Delegatūros narys ir mūsų komiteto narys esąs areštuotas, nepasiekė Vakarų.
                         b/ Jokio ryšio su Vakarais nėra, o yra tik blefas, šantažas ir panašiai,
                         c/ Nužudytas „DK" Apygardos Žaliasis Velnias,
                         d/ Nužudytas PLP Štabo narys Daktaras ir panašūs haliucinacijų „vaizdai". Kad tai melas ir išgalvoti šmeižtai, turį tikslo pridengti padarytą prasižengimą ir parodyti save nekaltais, gali kiekvienas įsitikinti pažvelgęs į mūsų „Kova" 1947. III. 5 numerį ir pridėtas fotokopijas. Kad tai iš tikrųjų taip yra, galės įsitikinti kiekviena Apygarda, papildomai tuo reikalu atsiųsdama savo atstovą į mūsų būstinę, kuriam mes išaiškinsime visus anųjų prasižengimų pagrindus ir anųjų šmeižtų cinizmą, nes ir Daktaras, ir Žaliasis Velnias yra gyvi ir sveiki, o visos pašto siuntos ir Hektoro-Alfonso laiškai randasi mūsų būstinėje. Tik pagalvokit, ir išryškės šmeižto tikrasis pagrindas - noras vadovauti ir ryškės juokinga „kova dėl valdžios", tiesiog juoką keliąs neprotingumas, bet drauge išryškės ir prasižengimo gilumas. Išryškės, kad ponų Tautvaišos ir Kazimiero sunkiai prasižengta:
                          a/ duotam žodžiui,
                          b/ draugiškumui,
                          c/ parodytam pasitikėjimui,
                          d/ garbingumui ir teisybei,
                          e/ mūsų kovos drausmei,
                          f/ mūsų kovos moralei,
                          g/ žmoniškumui,
                          h/ krikščioniškiems gyvenimo dėsniams ir
                           i/ mūsų vedamai Laisvės kovai bendrai.
                     Tai sunkūs prasižengimai, tai jau išsigimusio žmogaus žemiausių instinktų prasiveržimas, tai jau gresia mūsų kovai, nes talkininkauja priešui.
                     Nesirengdami eiti į dvikovą tokiais pačiais ginklais, mes visą tą įvykį, kaip skaudžią pamoką, su širdgėla išgyvenome ir visą tą prasikaltimą perduodame Aukš­ čiausiam Karo Lauko Teismui. Visus gi kovos brolius, mūsų Sąjūdžio dalyvius įspė­ jame saugotis provokacijos, prašome būti apdairiems, išmintingiems ir nepasiduoti žemiems instinktams, o būti laisvės kovotojais tikrąja žodžio prasme, t. v. tikrais vyrais, tikrais kultūringais kariais, aukštos moralės lietuviais-patriotais ir humanistais. pasižyminčiais mokėjimu viską vertinti protu ir valdyti save geležine valia, praktiškai sukuriant tikrąjį taurųjį žmogų, o ne žmogų - vilką, bedvasį, pilną laukinių instinktų ir džiunglių pomėgių.
                      Mes drauge norime tikėti, kad dezertyrai susipras, pamatys savo kaltę ir sugrįš kaip sūnūs palaidūnai, ir tauriais kovų žygiais atpirks nuodėmę bei įrodys, kad nėra galutinai supuvę, sugedę, nes: „Errare humanum est, sed in errore perseverare diabolicum - suklysti yra žmogiška, bet suklydus klaidoje likti velniška", - sakydavo senovės romėnai.
                           5/ Prašome nenustoti vilties, visais būdais vengti klaidų, būti garbingais mūsų kovos Sąjūdžio dalyviais, vis kurstyti Laisvės tikėjimą ir ilgėsį, vengti bereikalingų ir beprasmių aukų. kviečiame žengti mūsų nurodomu keliu ir koja prie kojos. krūtinė prie krūtinės, susirišus meilės ir vienybės ryšiais, žengti ryžtingai, protingai ir drąsiai, nes tik tokiems ir Dievas padeda.
                      - Tebūnie amžina garbė ir meilė prieš mus kritusiems kovoje. Tegyvuoja Laisva, Demokratinė, Nepriklausoma mūsų Lietuva! -

                      Biuleteni gauna: 1. BDPS Filialų Viršininkai.
                                                 2. VGPŠ nariai.
                                                 3. G. P. Apygardų Vadai.
                                                 4. Užsienio Delegatūros - Informacijos Centras.
                                                 5. Vienas egz. užkasamas į žemę ateigoj nūdien vedamų kovų už laisvę pavaizdavimui.
   
                                                                                                                           Lietuvos BDPS Generalinis Sekretorijatas.

       Pavergtoji Lietuva,
        1947. kovo 16 d.