Dokumentai

                                                                                                                           Gauna P v-kai iki turinčių
                                                                                                                            BrV teises išskirtinai
                                               Laisvės kovotojų partizanų viršininko
                                                                  ATESTACIJA
      Žiemai baigiantis kiekvienam P viršininkui yra rašoma atestacija ir svarstoma  galutinė jos išvada,
kuri suformuluota pagal nustatytą redakciją, raštu įteikiama, atestuotajam P viršininkui. Atestacija yra
tarnybinė paslaptis, tad atestuotasis, be galutinės išvados, daugiau nieko nežino.
     Priežastys, dėl kurių neduodama atestuotajam susipažinti su visu jo įvertinimu, yra psichologinio
pobūdžio. Įvertinimas ne visuomet gali būti teigiamas. Žmogus gi neigiamo įvertinimo nė vienas laisvu
noru sau nesutinka priimti. Įtikinėti ką nors, kad jis turi tokias ar kitokias ydas, ar netobulumus, yra
bergždžias darbas, kurio gyvenime iš viso reikia vengti.
      Tokiu būdu atestuojamojo vertinimas tampa lyg slaptas teismas, atliekamas už uždarų durų, ir pačiam
kaltinamajam nedalyvaujant. Ten yra įvertinamas jo visų metų darbas, net dar daugiau: įvertinama jo
visa asmenybė. Galutinė atestacijos išvada yra rezultatas smulkaus įvertinimo įvairių asmens savumų.
      Šiuo metu, kai netrukus visiems mums atestacijos bus rašomos bei svarstomos, prisiminkime tuos
reikalavimus, kurie įrašyti atestacijos lape ir kuriuos mes turime atitikti. Neužmirškime jų metų bėgyje,
tai padės mums būti gerais Lietuvos piliečiais ir gerais partizanais. Susipažinsime eilės tvarkoje, kaip
įrašyta atestacijos lape, su „atestuojamojo įvertinimo“ turiniu.
      1.Sumanumas. Tai protinė savybė, palengvinanti greitai surasti išeitį iš bet kurios susidariusios 
padėties.Iš P viršininko reikalaujama sumanumo, nes jis turi ne tiktai pats sau bet kurioje padėtyje sugebėti
padėti, nelaukdamas dėl kiekvienos smulkmenos nurodymo bei pamokymo iš viršaus, bet ir vadovauti
valdiniams, jais tinkamai rūpintis bet kuriose sąlygose.
      2. Orientavimasis. Čia turima galvoje orientavimasis gyvenime ir darbe. Tai yra sugebėjimas teisingai
įvertinti aplinką, žmones ir uždavinius ne tiktai savo org. vieneto, bet ir kitų, su kuriais tiesioginiai ar
netiesioginiai tenka darbe ir gyvenime susidurti.
      Kaip orientavimuisi vietovėje neužtenka matyti daiktus čia pat po kojomis, bet reikalinga pasidairyti ir
tolimesnių orientavimosi taškų, taip pat ir darbe bei gyvenime geriau orientuojasi tas, kas mato toliau,
negu savojo kasdieninio darbo smulkmenas.
      3. Galvosena. Sugebėjimas galvoti yra vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų žemės gyvūnų tarpo.
Ko reikalaunama iš P viršininko Pirmoje eilėje, kad jis netingėtų galvoti. Kad jis dažnai ir išsamiai pagalvotų
apie jam pavedamas pareigas bei uždavinius, kad nuodugniai apsvarstytų kiekvieno savo veiksmo tikslą, ir
priemones jam pasiekti. Galvoti naudingiausia, svarbesnes mintis pasižymint užrašų knyguteje /žinoma, kiek
tai negali pakenkti saugumui/.
       4. Taktingumas. – tai sugebėjimas suderinti savo veiksmus ir žodžius su esamų apystovų reikalavimais,
tai yra savybė veikti apgalvotai ir be išsišokimų. Taktingumas yra priešingybė impulsyviškumui. Taktingumas
reikalauja atsižvelgti į kitų žmonių jausmus ir pageidavimus, vengti konfliktų ir nereikalingų ginčų, gerbti kitų
žmonių asmenybes ir jų nuomones ir nestatyti savęs viso pasaulio centru.
      Taktingas žmogus nekelia ginčių visur, kur tiktai galima jų išvengti. Technika reikalauja vengti aštrių 
kampu konstrukcijoje. Taktingumas reikalauja vengti aštrių kampų santykiuose su žmonėmis.
      Taktingumas yra problema svarbi ir aktuali. Ji ypatingai svarbi vadui, viršininkui.
      5. Mandagumas – tai yra tasai patsai taktingumas asmeniškuose santykiuose su žmonėmis. Mandagumo
pagrinde glūdi kažkas gilesnio, negu išviršinių formų prisilaikymas: tai gerbimas ir pamėgimas to asmens, su
kuriuo santykiauji, susidomėjimas juomi ir jo reikalais.
      Tikras mandagumas tai nėra tuščias ir bereikalingas formalumas. Jis suartina žmones, palengvina jų
sugyvenimą. Iš P viršininko ypatingai reikalaujama prisilaikyti mandagumo, nes jis tarpusavyje suartina
valdinius ir viršininkus, todėl tuomi žymiai sustiprina išsilaisvinimo kovos sąjūdžio moralinį pajėgumą, kuriam
šio meto reikalavimai yra labai dideli. Viršininkas visur ir visuomet turi būti mandagumo pavyzdys savo
valdiniams, žemesniesiems ir pašaliečiams.
      6.Tvarkingumas yra bet kurio darbo pasisekimo pagrindas. Be to, tvarkingumas reikalingas apsirengime,
tualete /švarumas, barzdos skutimas/ ir elgsenoje. Nešvarus ar netvarkingas apsirengimas, neskusta barzda
liudija apie žmogaus apsileidimą, stoką pasiryžimo ir gero noro viską laiku ir kaip reikiant atlikti.
      7. Laikymasis viešumoje sudaro viešąją nuomonę ne tiktai apie atskirą asmenį, bet ir apie visą kolektyvą,
kuriam jis priklauso. Jeigu tas kolektyvas yra organizuotas, jis turi teises reikalauti ir reikalauja, kad jo nariai
laikytusi viešumoje tvarkingai ir mandagiai. Iš partizanų vadų ir viršininkų yra reikalaujama pavyzdžio.
      8. Dorumas nėra vien tiktai bažnyčios reikalavimas. Tai yra visuomenės reikalavimas, nuo amžių sudarąs
bendro sugyvenimo pagrindą. P v-kai, kaipo visuomenės vadai ir išrinktieji, neprivalo laužyti tos visuomenės
pagrindų. Dora yra jiems vienas iš pirmutinių reikalavimų.
       9. Sąžiningumas. Sąžiningas žmogus yra tas, kuriam galima pasitikėti, kuris su savo sąžine nedaro
kompromisų. Sąžiningas valdininkas nepalengvina sau darbo, nerūpestingai ir nepagrindinai jį atlikdamas,
sąžiningas partizanas šventai išpildys savo pareigas, nors jam grėstų gyvybei pavojus.
      10. Teisingumas – tai yra vengimas melo, nors teisybė kartais karti ir nemaloni. Teisingumas ekonominiuose
bei piniginiuose klausimuose santykiaujant su žmonėmis, teisingumas žodžio bei pasižadėjimo tesėjime sudaro
žmoniško sugyvenimo pagrindą ne tik organizacijoje, bet ir iš viso gyvenime. Neteisingumas, melas žmogų 
pažemina ir jis iš partizanų tarpo šalintinas.
      11. Būdas /griežtumas, lėtumas, atvirumas, gilumas/. Vadui reikalingas būdo „vyriškumas“ t.y. reikalingas
pakankamas griežtumas, kuomet tarnyba to reikalauja, be to, reikalaujamas gyvumas, energiškumas. Būdo
atvirumas reikalingas gerų tarnybinių ir asmeniškų santykių palaikymui.Tačiau atvirumas neturi reikštis
stačiokiškumu ir nemandagumu: taip pat atvirumo nereikia padaryti tolygiu plepumui.
      12. Sveikata /kūno patvarumas, susirgimai, negalavimai/. Partizanui įeina į pareigas rūpintis, palaikyti savo
sveikatą,  kiek galint tinkamesniame stovyje. Vengti nuodijimosi svaigalais bei narkotikais. Kiek leidžia
aplinkybės, laikytis higienos reikalavimų. Laisvu laiku neužmiršti sporto ir fizinio lavinimosi.
      13. Valstybiškumas ir tautiškumas /valstybės ir tautos reikalų supratimas, atsidavimas ar abejingumas
jiems/. Niekam nekyla abejonių, kad partizanas, kovodamas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, turi
gerai pažinti savo valstybės ir tautos gyvenimą, jų reikalus ir būti pilnai jiems atsidavęs. Tiktai tokiais
partizanais gali remtis mūsų vedamoji išsilaisvinimo kova. Asmenims, kurie krašto ir tautos reikalams abejingi,
neturi būti vietos partizanų tarpe.
      14. Pažangumas karinėje ir organizacinėje srityse /statutų, nuostatų žinojimas, literatūros sekimas,
sugebėjimas pritaikyti patirtas žinias praktikoje, įdomavimasis organizacinėje bei karo mokslo sritysevykstančia
pažanga/. Gyvenime, kas neina pirmyn, tas eina atgal. Kas neveikia ir nesitobulina savo srityje, tas pasidaro
atsilikėlis, tas nusižengia tarnybiškai, nes savo pareigų neatlieka taip, kaip turėtų ir galėtų jas atlikti. Viena
iš priemonių tobulintis yra  atitinkamos literatūros studijavimas, jos nuolatinis sekimas. Nors visos
reikalingos literatūros kartais sunku ir net neįmanoma gauti, tačiau tai nėra pagrindas visiškai atsisakyti
nuo jos sekimo, neva skaitant save kurioje srityje  „užbaigtu žmogumi“, ar motyvuojant, kad vis vien visko
neišmoksi. Savo pareigą atlikusiu galės būti laikomas tiktai tas, kuris su ramia sąžine, ranką ant širdies padėjęs,
galės pasakyti: padariau ką galėjau. Nes negalimo niekas negali ir reikalauti.
      Kad patirtas žinias galima būtų pritaikyti praktikoje, pirmoje eilėje reikalinga, kad  tos žinios būtų tinkamos
tai sričiai, kuriai norima taikyti. Antra, reikia turėti pasiryžimą ir norą savo darbą tobulinti, stiprinti savo
darbingumą, pačiam mokytis ir lavintis. Pagaliau reikia stengtis kiek galima giliau ir plačiau pažinti sąlygas,
kuriose tenka dirbti ir taikyti įgijamas žinias.
      Reikia neužmiršti, kad be specialių sričių partizanas v-kas privalo sekti ir bendrą padėtį krašte, krašto
kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą.
       15. Drausmingumas. Drausmė reikalinga visur ten, kur didesnis asmenų skaičius dirba pasiekimui kurio
nors bendro tikslo.
     Nebūtinai drausmė turi paeiti iš baimės, nebūtinai jos akstinu turi būti pabauda. Geriau, kada drausmė
paeina iš bendro tikslo supratimo ir iš įsitikinimo, kad kiekvienas privalome atlikti savo pareigas kuo geriausiai.
      16. Autoritetingumas, savarankiškumas kompetentingose ribose, iniciatyva, atsakomybės jausmas. 
Autoritetas pareina nuo tinkamo pasiruošimo savo darbui, taipogi nuo takto ir sugebėjimo santykiauti su
žmonėmis. Iš kiekvieno pareigūno reikalaujama savarankiškumo kompetencijos ribose, iniciatyva darbe ir
atsakomybės už savo veiksmus ir nurodymus supratimas. P v-kas negali būti visą laiką už rankos vedamas.
Jis gauna uždavinį ir savo kompetencijos ribose jį vykdo. Nevisuomet jis turi teisės laukti ir konkrečių
uždavinių bei nurodymų iš viršaus. Savo darbo srityje jis turi reikšti iniciatyvą, suprasdamas bendrus
uždavinius bei direktyvas.
      17. Punktualumas reikalaujamas iš kiekvieno piliečio, tuo labiau iš partizano. Būti punktualiu verčia drausmė,
tvarkingumas ir mandagumas.
      18. Rūpinimasis valdiniais. Viršininko pareiga nėra vien reikalauti iš valdinių, kad jie atliktų jiems skiriamą
darbą ar pareigas. Jis turi rūpintis jais, stengtis padaryti jiems tokias darbo sąlygas, kad jų darbingumas galėtų
būti geresnis, kad nebūtų varginami nereikalingais darbais, pagaliau gerbti kiekvieno valdinio asmenybę ir jos
nepažeminti. Priešingai savigarbos, teisingai suprastos savigarbos  jausmas turi būti ugdomas ir reikalaujama
tokio pat elgesio su žemesniais valdiniais.. bereikalingo šiurkštumo santykiuose turi būti vengiama, kiekvienas
gerai atliktas darbas turi būti atatatinkamai įvertintas, nevengti už gerai atliktą darbą pagirti ir paskatinti. Lietuvos
karinės tarnybos įstatymas 13 straipsnis sako, kad  karys-viršininkas turi auklėti valdiniuose tėvynės meilę ir
didvyriškumą. To pasiekti negalima, jeigu bus žeminama valdinio asmenybė.
      19. Sugebėjimas vadovauti, mokyti ir auklėti, palaikyti valdinių bei visuomenės moralę.  Viršininkas neturi
palikti valdinius jų likimui. Jis turi nuolat vadovauti jų darbui, juos mokyti ir auklėti. Neužtenka pavesti valdiniui
vieną ar kitą darbą, vienas ar kitas pareigas. Reikalinga dar pasistengti tiksliai išaiškinti, ko iš jo laukiama, duoti
nurodymų, kaip tasai darbas turi būti atliktas.
      21. Organizacinis gyvenimas /Sąjūdžio gyvenimo ir papročių pažinimo, santykiai su P, S, T, B ir visuomene/.
      Kiekvieno P viršininko pareiga yra gerai žinoti jo vadovaujamo dalinio ir aukštesnio org. vieneto /į kurio
sudėtį jo dalinys įeina/ istoriją, papročius, ypatingai pasižymėjusius asmenis.
      22. Nesusipratimai /kurių visomis išgalėmis turi būti vengiama/, kylantieji sąjūdžio narių tarpe, arba tarp
sąjūdžio narių ir visuomenės, nenešami viešumon: juos sprendžia atitinkami tiesioginiai viršininkai, arba
organizacinis teismas /orgT/.
      23. Neigiami palinkimai. Girtavimas daro žmogų nedarbingą, be to, pasirodymas girtame stovyje , žemina
P autoritetą,  sudaro pavojų saugumui ir palankias Sąlygas Slaptumo Neišlaikymui. Viso to išvengimui turi būti
visiškai atsisakyta nuo gerimo, arba bent nuo raginimų vienas kitą išgerti. Vieton prispyrus raginti išgerti kitą,
neatsižvelgiant jo noro ir nusistatymo, daug žmoniškiau ir mandagiau yra palikti pasirinkimą išgerti ar negerti
kiekvieno nuožiūrai, kaip tai daroma kituose civilizuotuose kraštuose, išskyrus Rytų Europą ir Lietuvą.
      Kortavimas ne tiktai azartinis, bet ir iš viso bet koks, yra žalingas laiko praleidimas.
      Pataikavimas, akyse pasirodyti geru, o už akių apkalbėti, nėra tinkama santykiavimo forma kaip tarnybiniame
taip ir asmeniniame gyvenime.
      Paslapčių nelaikymas dažnai paeina nuo didelio plepumo ir mėgimo pasigirti: žiūrėk, koks svarbus asmuo,
aš viską žinau, ir panašiai. Noras pasigirti yra visų žmonių savybė, bet reikia stengtis save išaukštinti ne
žodžiais bet rimtu darbu.
        24. Pasirengimas tolimesnei tarnybai. Čia jau daroma išvada dėl atestuojamojo tinkamumo einamoms 
pareigoms ir kitoms tokioms pareigoms, kurioms jis būtų geriau pasiruošęs. Pagaliau seka atestuojamojo
betarpiško viršininko siūlomoji atestacijos išvada ir galutinė atestacijos išvada.
        Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta, matome, kad P viršininkas atestacijos lape nagrinėjamas gana smulkiai
ir visapusiškai. Atestacija yra svarbus dokumentas. Trumpai susipažinom su tais reikalavimais, kurie išplaukia
iš atestacijos lapo. Tie reikalavimai, kaip matome, nėra kokie nors ypatingi, pritaikomi tiktai P viršininkui. Jie gali
būti taikomi bet kuriam sąžiningui, garbingam Lietuvos piliečiui. Jų išpildymas P viršininko atskirai neapsunkina,
tiktai reikalauja būti geru, sąžiningu ir teisingu viršininku, tikru žmogumi, Lietuvos piliečiu, patriotu.