Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
ALGIMANTO A -DOS p. Švyturiui
VADAS
Nr. 1015 SU BDPS K-tu santykių išdavos
Begretinant gautųjų „Lietuviškosios Rezistencijos organizacinių ir programinių pagrindų“, Lietuvos
BDPS Komiteto Direktyvinio biuletenio“, „Kovos“ numerių informacijas, nuostatus ir direktyvas su
nusistovėjusia dviejų su puse metų mūsų kovos su raudonaisiais okupantais ir vidaus priešais dvasia,
partizanų vestos kovos taktika ir ideologija, buvo rasta eilė nesiderinančių punktų ir dviprasmiškų, priešingų
mūsų kovos būtinumui ir prasmei frazių, tačiau tai, atsižvelgiant į perspektyvas, kurios buvo turimos omenyje
tolimesniame harmoningame su BDPS Komitetu bendradarbiavime ir derinant tai, kas atrodo taisytino, keistino
BDPS direktyvose, buvo daleista su tikrais rezervais, dalinai daugumos nuostatų priėmimas, taikymas mūsų
kovose ir gyvenime, realioje plotmėje.
Tolesniam BDPS Komiteto ištyrimui bei išsisklaidymui rūkų kurie vis labiau ir tirščiau niaukėsi ant BDPS
Komiteto kai kurių narių /o ypač dr. Erelio/ veiklos, išsiaiškinimui žinių apie BDPS Komitete įvykusį skilimą,
patvirtinimui kitų pranešimų iš įvairių šaltinių, bylojančių apie intrigas BDPS Komiteto užkulisiuose, 1947 m.
birželio mėn. 23 d. iškeliavau pas „Vyties“ Apygardos Vadą p. Vaitelį-Briedį. Viso tarimosi eigoje ir diskusijų
metu jis, p. Briedis, remdamasis daugybe faktų, patvirtinančių dr. Ereliui-Markuliui kaltinimų pragaištinga bei
priešui patarnaujančia veikla neteisingumą, užtikrino BDPS Komiteto nario dr. Erelio /dr. J. A. Narutavičiaus-
Markulio/ nekaltumą, jo veikimo nuoširdumą ir gilų patriotiškumą, o BDPS Komiteto skaldymosi faktas buvo
išaiškintas kaip žemas, egoistinis, karjeriškas nekurių Komitetan įsibrovusių individų nusikalstamas triukas.
Nors, reikia pažymėti, abejingumo liepsnelė, ligi tolei bujojusi sąmonėje, nebuvo užgesinta, visumoje ir p.
Briedžio rimtų konstatavimų. /Tarp kita ko, bekonferuojant pas „Vyties“ Apygardos Vadą, iš dr. Erelio buvo
gautas p. Briedžiui įspėjimas keletui dienų sulaikyti mano iškeliavimą, kadangi, kaip įspėjime buvo tvirtinama,
greičiausiu laiku pas jį /p. Briedį/ atvyksiąs jis pats /dr. Erelis/, ir jis trokštąs tame pas „Vyties“ Apygardos Vadą
apsilankyme rasti ir mane, nors, tačiau po visos savaitės laukimo dr. Erelis neatvyko, nes, kaip grįžus į savąją
būstinę paaiškėjo, jis tomis dienomis buvo nuvykęs į pasimatymą su p. Žalgiriu.
O įvykiai ritosi toliau. Š. m. liepos mėn. pirmomis dienomis ir kiek anksčiau Š. Rytų Lietuvos Srities Partizanų
ginkluotų pajėgų Vadą p. Žalgirį ištiko įprasti nūdieniai NKVD gaujų antplūdžiai, ko pasėkoje p Žalgiris pasitraukė
į kitas laikymosi vietoves, dėl ko mano ryšys tiek su p. Žalgiriu, tiek per jį su dr. Ereliu nutrūko.
O reikalas susirišti su BDPS Komitetu buvo opus: rūpėjo siekti realizuoti su „Vyties“ Apygardos Vadu Briedžiu
aptartieji klausimai, rūpėjo dėti žygių BDPS K-tui išdėstyti savo nuomonę dėl K-te vykstančių intrigų ir skaldymosi,
dėl būtinos tvirtos organizacijos, centralizacijos, o be to, susidėjo kiti, kaip spaudos, reikalai, verčią ieškoti kelio
su K-tu susirišti.
Su ta misija š. m. liepos mėn. pabaigoje buvo išsiųsta Apygardos centro ryšininkė p.sesė Rugiagėlė, kuriai ir
pasisekė užmegzti ryšys tarp BDPS K-to ir Algimanto Apygardos.
Greitu laiku susitikimui su manimi atvažiavo Erelio ryšininkar. Vytas, tačiau prieš tai man iškeliavus į kitą tarnybinį
susitikimą, pasimatymas su juo neįvyko. Po to, sesei Rugiagėlei antrą kartą atsilankius K-te, iš dr. J. A. Narutavičiaus
/Erelio/ buvo gautas laiškas /žr. laiško išrašą/, kuo vadovaudamasis ir nutariau išsiruošti į š. m. rugpjūčio mėn. 28 d.
Apygardos Vadų suvažiavimą.
1947 m. rugpjūčio mėn. 27 d. Vytauto Apygardos Vadas p. Miškinis, lydimas ryšių karininko Vyto-Gintauto,
atvažiavo į sutartąją vietą /susisiekimo priemone, dr. Ereliui pasiūlius ir p. Miškiniui taip pat sutikus, pasirinkome
mašiną/, iš kur ir iškeliavome toliau. Pakelyje dar buvo sutikta ryš. sesė Vaiva su Tauro Apygardos Vado p. Žvejo
raštu, perspėjančiu susilaikyti nuo kelionės, tačiau mudu su p. Miškiniu, atsižvelgę į žinomą trynimąsi tarp Tauro
Apygardos ir dr. Erelio, pagaliau patys pasiryžę, nebojant net savo gyvybių išstatymo į tikrą pavojų, įsitikinti ir
parodyti visiems dr. Erelio tikrąjį veidą kad tuomi apsaugojus kitus mūsų kovos brolius, bebendraujančius su Ereliu,
nuo galimų nelaimių, keliauti neatsisakėme. Be to, kaip anksčiau minėta, buvo trokštama dalyvauti plačiame ir taip
svarbiai būtiname Partizanų Vadų suvažiavime. Todėl at[idėję] perspėjimą, leidomės į kelionę. O kelionės maršrutą
ryšininkas Vytas [tai]p nusakė: arba važiuoti į Vilnių, kur, anot jo, jau randasi Apygardų, išskyrus Vyties Apygardos
Vadą Vadai, arba mums pasilikti pakelyje, iš kur būsime paimti rytojaus dieną visiems Apygardų Vadams iš Vilniaus
bevykstant į suvažiavimo vietą N... miške. Pasirinkome pirmąjį pasiūlymą.
Pavakaryje buvome Vilniuje ir ryš. Vytui pasiūlius, sutikome apsi[stoti] nakvynei jo bute. Tik, be to, vidurnaktyje,
pasitarimui dėl rytdienos programos, turėjome susitikimą su dr. Ereliu. Jis per ryš. Vytą iš dėstė mums kitų vadų
nutarimą ryt rytą /VIII. 28./ Vilniuje padaryti tarnybinį posėdį. Mes, be abejo, turėjome sutikti kitų mūsų kovų brolių
nutar[imu].
Vos sugrįžus į butą /pas ryš. Vytą/ ir spėjus sumigti, iš[girdo]me kambaryje žingsnius. Greit paaiškėjo jog tai
uniformuoti enkavedistai /jų buvo šeši septyni/ ir su šviečiančia lempa paskoje ryšin. Vytas.
Aišku - išdavimas! Mudu su . Miškiniu pinklėse.
Enkavedistai, tyliai šnibždėdami: „tychom, tychom“ prislinko prie lovos ir šaukdami: „pasidavaite živoi!“ užgulė mus.
Dėka energingo ir laimingo mūsų pasipriešinime pavyko išveržti suglemžtas rankas ir sėkmingai panaudojus partizaniškus
gabumus - atsipalaidavome nuo enkavedistų,- ir šokti pro langą į gatvę. P. Miškinis dar liko viduje. Nukritęs į gatvę aš
netekau sąmonės, bet šūvis, paleistas netoliese manęs, mane prikėlė ir aš pasileidau Vilniaus gatvėmis. Kambaryje
girdėjosi paskiri trys šūviai ir kelios automatų serijos.
Aukščiausiasis manęs neapleido. Jau auštant pasiekiau Vilniaus miesto pakraščius, atsipeikėjau nuo smūgių, apsirišau
sužeistas vietas ir leidausi toliau. O po pustrečios dienos kelionės, po nuotykingiausios Odisėjos, pasiekiau savo
Apygardos pirmuosius brolius partizanus. Kaip vėliau paaiškėjo, Dievas lydėjo ir Vytauto Apygardos Vadą p. Miškinį.
Taip Erelis-dr. J. A. Narutavičius-dr. J. A. Markulis per ryšių karininką Vytą-Gintautą metė burtus ir tuomi atidengė
savo tikrąjį, niekšiškąjį rafinuočiausio enkavedisto veidą.
Visus faktus turint omenyje, esu priverstas padaryti sekančias [išva]das:
1. Atiduoti Aukščiausiajam Karo Lauko Teismui išdavikus:
[Ere]lį -dr. J. A. Narutavičių-dr. J. A. Markulį ir ryšių karininką Vytą-Gintautą.
2. Nutraukti visus ryšius su vadovaujamu Erelio BDPS Komitetu.
3. Nutraukti visus ryšius su BDPS Komiteto sukurtomis institucijomis, bendradarbiaujant tik su egzistuojančiais
Aukščiausiais Lietuvos Partizanų Sąjūdžio Organais - Apygardomis.
4. Susilaikyti nuo priklausymo bet kokiai politinei partijai, kaip tai - LLA, LLK, etc., tuo norint apsaugoti Lietuvos
Partizanų Sąjūdžio vienybę, išvengti partinių rietenų skaldymosi, intrigų jaučiamų dabar ir galimų ateityje.
5. Ir toliau dėti žygių ir konkrečių pastangų ieškoti, rasti ir galimai paremti naują Aukščiausią Partizanų Sąjūdžio
Vyriausybę, tikrą centralizaciją, Organą, Centrą, kovojantį už Demokratinę, Laisvą, Nepriklausomą Lietuvą,
pagrįstą Vakarų Demokratijų principais ir krikščioniškosios moralės dėsniais.
Lai gyvuoja Demokratinė, Laisva ir Nepriklausoma Lietuva!
/pas/ Šarūnas
Apygardos Vadas /pas/ Sakalas
Adjutantas
1947 m. rugsėjo mėn. 15 d.
Vaduva
