Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.
LLA Originalas
3-čios „Tigro“ Rinktinės Slaptas
Štabas
Nr. [3]2 [neįskaitomas tekstas] Rinktinės Nr. 2
[neįskaitomas tekstas] [8] metų vasario mėn. 12 d.
Š. m. vasario mėnesį įvykęs nelaimingas atsitikimas su partizanais [...y]nikų kaime, turėtų
mus likusius pamokyti, kas ką ant visados. Nežiūrint, kad partizanų gyvenime yra tai jau ne
pirmas toks atsitikimas, vis dėl to partizanai iš to nepadaro reikiamų išvadų ir nepasimoko.
Šitokie nelaimingi atsitikimai paliečia ne tik žūstančius, bet ir visus likusius partizanus.
Likusieji netenka užsigrūdinusių ir [patyrusių] partizanų, be to, po tokių nelaimingų įvykių,
partizanai jaučia liūdesį ir nusiminimą. Tas nelaimes atjaučia taip pa[t] [...]sioji, mus [užjau[ken]
]čianti lietuvių visuomenė.
Kas kaltas, kame to priežastys ? Nieks nekaltas, tik mūsų pačių apsileidimas, neapsigalvojimas
ir neįvertinimas mūsų pačių padėties. Argi tai pirmas atsitikimas, kad partizanai žuvo dėl to,
kad neturėjo sargybinio ? Jau nebe pirmas. Prisiminkime „Lokį“ ir kitus ir pamatysime, kad ir ten
žuvo dėl nebuvimo sargybinio. Kuo galima laikyti partizaną, kurs[už] p[usvalandį] rizikuoja
atiduoti gyvybę, trejus metus saugotą, išneštą [virš] daugelio pavojų. Galimas daiktas, to
partizano, kurs nesiskaito su saugumu, jo tėvai dėl to išvežti kenčia badą, skurdą, šaltį, nes[kaito]
[...] kad tik jų sūnus liktų gyvas, sveikas [..] [..] partizanas [...] yboje išsaugoti [...] troboje [...]
pusvalandžio [...] tėvų savo artimų viltį, kad b[...] ingas. Galų gale mūsų tauta laukia, kad [...] savo
valstybę, būsime jai naudingi [...] [mentu]. Mūsų tauta dabartiniu metu [...][prašo], kad mes būtume
protingi, susiklausytume ir saugotume savo gyvybes. Juk mūsų visas darbas, visas užsiėmimas
saugoti save. O mes, išėję iš stovyklų,, [tingime] [draugiškai]pastovėti sargyboje. Tuo, kad partizanas
išėjęs iš stovyklos, esti be sargybos, toli gražu neparodo savo drąsumo ar sumanumo. Greičiau jis
parodo tai, kad jis nesupranta, ko jis partizanauja, kuriam tikslui jis slapstosi [neįskaitomas tekstas].
Partizanai tok[...] [perspėti...] i, kad jis šiuo metu [...] [dalyv]auti [...] [va]karuškose ar per
naktis [tasytis] po kaim[o....ir] daužytis galvas su bernais. Jam atrodo, kad jo visa jaunystė liko
niekam neverta, kad jau ji praėjo be naudos. Bet kodėl partizanui niekuomet neateina į galvą, kad
šiuo metu už jį yra milijonai labiau nelaimingų žmonių. Kodėl jis neprisimena savo artimų, savo
tautiečių, vargstančių Sibire, kalėjimuose, kurie neturi laisvės, maisto, kenčia šaltį, skurdą, dirba
alkani sunkiausius darbus. Juk yra žmonių, kuriems šiuo metu trūksta net gero oro. .. Tuo tarpu
partizanas nežino, kas yra badas, šaltis, sunkus darbas. Yra pakankamai [...] turi ginklą, kurį dažnai
vartoja [...] mai, būtent prievartaudamas gyvent[ojus], [nete]isingai skriausdamas. Jeigu partizanas
[...] ir daugiau galvotų, palygi[...]u tais, kurie truputį [...]su tais, žinotų [...] [blogiau], aš manau jis
[...] [sargy]boje ir [...] savo p[...] rodąs, kad jeigu grįžtų [...][...] ir kiti, tai jie šiuo [...] būtų pavyzdingi
[partizanai] ir [...]jei tai, ką mes dabar turime, mokėtų kitaip įvertinti ir saugoti.
Iš viso to, kas pasakyta, reiktų būti šaltiems, daugiau protingai apgalvoti,g[...] [pasitarti [paistyti]],
turėti kantrybės, netingėti ir truputį palaukti. Juk tuo metu, kai mes išėjome į miškus iš tikrųjų nebuvo
jokios vilties, frontas neartėjo į mus, bet kiekvieną dieną, valandą jis tolo nuo mūsų. Nežiūrint to, mes
ėjome [į miškus[-ais]] [su] [...]pasiryžimu, su di[...] užsidegimu. Mes turėjome didelę viltį, [...], kad
n[...]me, [šias] [...]ime. Tad, kodėl mes, gyvendami [...] karo išvakarėse, kada aplinkui mus bruzda, juda,
tereikia tik kibirkšties, kad prasidėtų milžiniškas išsilaisvinimo karas, nustojame vilties ir net
nesisaugojame, tuo priduodami savo gyvybėms menkos reišmės. Mano nuomone, taip elgtis gali tik
neprotingas partizanas !
Todėl reikia:
1. Niekuomet partizanai neturi būti be sargybos ar stovykloje, išėję iš stovyklos ribų.
2. Niekuomet nesueiti visiems į trobą. Būtinai turi vienas pasilikti sargyboje, nes dažnai enkavedistai
seka partizanus, iš paskos laukdami juos užpulti iš netyčių.
3. Būtinai nešti [...]][ kareje]. Juo kraštas įtariam[...], juo atidesnis.
4. Niekuomet [...] gti šviesos, neu[...][...] lemputėmis ar degtukais [...] Visokie žypčiojimai sukelia
įta [...] taip ir enkavedistams.
Jeigu partizanai [...] visada sargybinį, tai ne tik išvengs patys [...] būtent pražūties, bet taip pat
apsaugos nuo prapulties daug mums [palankių gyventojų] ir, laiku pastebėję pavojų, partizanai pasitrauks
nepakenkdami nei sau, nei gyventojams.
Visi partizanai, kurie nesupranta ar nenori suprasti sargybos reikšmės, bus skaitomi nedrausmingais
apsileidėliais. [Organizuotame] vei[kime], tokie nusižengimai, kaip sargybos nebuvimas, yra baudžiami.
Todėl sto[...]]mi [...]nai suprasti sargybos reikšmę ir [...] saugo ir pačius save. Tuo mes išvengsime
skaudžių nelaimių ir neteiksime enkavedistams lengvų pergalių ir džiaugsmo.
Dijakomas
