Naujienos

Pradžia

„TOKIOS NIEKŠYBĖS, TOKIO VELNIŠKO IŠDAVIMO DAR NEBUVO PARTIZANŲ ISTORIJOJE. JUDAS ŠIUO ATVEJU BŪTŲ TOLI PRALENKTAS“.

„TOKIOS NIEKŠYBĖS, TOKIO VELNIŠKO IŠDAVIMO DAR NEBUVO PARTIZANŲ ISTORIJOJE. JUDAS ŠIUO ATVEJU...

Sovietinio saugumo užverbuotas poetas Kostas Kubilinskas 1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu agentu Adolfu Skinkiu Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves. Išduoti K. Kubilinsko žuvo 15 partizanų.

IŠ LIONGINO BALIUKEVIČIAUS-DZŪKO (1925‒1950) DIENORAŠČIO:

„Garbiniuotasis poetas [K. Kubilinskas] neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto ‒ pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų.

Ateisime visi lig vieno
Nuo Mūšos, Neries ir Lėvens,
Kol mūs arterijom ir venom
Prabočių kraujas dar srovens...

Štai Kapso žodžiai, bet dabar to įrodyti nesiryžta. Aš suprantu, kad negali visi išeiti į mišką, bet mums taip pat reikia inteligentinių pajėgų. Mums taip reikalinga nauja srovė, kuri papildytų mūsų gretas. (...)

Mūsų poetas [K. Kubilinskas] teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų! Žinoma, galbūt, mes nepajėgiame suprasti plačių jo poetinių „polėkių“. Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė ‒ vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai. (...)

Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu [K. Kubilinsku]. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis, „prisitaikęs“ prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? Kaipgi sąmoningoji tautos dalis galės žiūrėti paskiau į tokį „poetą“, kuris didžiausią mūsų tautos žmogžudį garbino tada, kai tauta kraujais, plūdo. Žinoma, kai jam negrės joks pavojus ir nebus, sakysim, bolševikų, jie vėl „giedos“ apie meilę, pasišventimą ir t. t., ir taip be galo. Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta. Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas? Aš suprantu, ką reiškia motinos, brolių netekti. Bet juk reikia kam nors pasiaukoti! Vardan šventos kovos ir ateities turi tam tikra mūsų dalis ryžtis viskam, net mirčiai. Galbūt šitomis aukomis bus pagrįstas geresnis ir šviesesnis Lietuvos gyvenimas. Galbūt tos aukos pamokys ateinančias kartas, kaip reikia ginti tėviškę, būti vieningiems ir t. t. Abu poečiokai [K. Kubilinskas ir A. Skinkys] vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. Tačiau viskas daugiausia sukasi apie individualius išgyvenimus, sielvartus. Nei vieno žodžio apie tai, kas žadintų jaunimą ir visą tautą ryžtingumui, nei vieno žodžio apie geresnio gyvenimo viltį, nei vieno žodžio apie kaimo didvyriškumą! Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija. Ar su tokia kūryba galima tautą išjudinti, žadinti ir puoselėti tėvynės meilės ugnį? Jeigu visi užsikrėstų tokiu pesimizmu, kas gi būtų? Savaime aišku, kad mūsų tautos padėtis yra be galo sunki, kokios dar niekados dar nėra buvę, tačiau tai nereiškia, kad mes turime nuleisti beviltiškai rankas. Bolševikams tokių defetistinių nuotaikų skleidimas tik patarnauja. Žmonės kurį laiką nusimena, o paskui palengva ir taikytis pradeda. Galingas yra tas, kuris varge sugeba dainą niūniuoti. Šimtą kartų teisybė juk tai, kad Maironis, Kudirka ir kt. pažadino mūsų tautą iš amžių miego. Kokios idėjos Kapso [K. Kubilinsko] galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą“. Bet kaipgi tu į ją „išeisi“, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti!? Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia! Aš manau, kad Kapsas vis tik ne tiek savo kūrybą, kiek gyvybę brangina. Jeigu medinėmis kulkomis šaudytų, išeitų ir jis. Bet dabar kaipgi išeisi, kad užmušti gali... (...)

Su poetu [K. Kubilinsku] retkarčiais mes imame ginčytis. Kapsas, pats save teisindamas, gina rašytojus. Jo nuomone, reikia stengtis „išlikti“, o kai išliksi, tada galėsi duoti tautai gero, t. y. savo kūrybą. Žinoma, dalis tiesos čia yra. Mano manymu, jie visi gali taikstytis, bet kartu ir veikti prieš okupantą. Kas iš to, jeigu, gelbėdamas savo kailį, padedi tik mongolams? Kas iš tokio rašytojo, jeigu jis tik laisvėje gali rašyti? Kas iš tokio poeto, jeigu jis tik laisvėje gali dainuoti apie tautos kančias ir minėti pasiaukojimą, didvyriškumą? Aš visados tvirtinau ir tvirtinsiu, jog vyras tas, kuris dabar žadina tautą, kuris dabar, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, kelia tautą savo galingu žodžiu. Kaip žiūrėti į tokį rašytoją, kuris okupacijos metais kinkom drebino, okupantui pataikavo, o nepriklausomybės metais vėl pradės giedoti apie kovas, aukas už tėvynę ir t. t. „Išverstaskūris" gali tik taip pasielgti. (...)

‒ Ar negalėjo Kapsas [K. Kubilinskas] ir Vilnis [A. Skinkys] nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų? Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio... Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. Juk Kapsas taip nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jeigu tada taip pat galėjo išduoti? Mintys, narpliojimai, svarstymai mane vėl apima. Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda? (...) „Ką tu daugiau vertini: tėvynę ar kūrybą?“ ‒ klausdavom mes Kapsą [K. Kubilinską]. Jis pradėdavo „filosofuoti“, tačiau mes jį visada suriesdavom į „ožio ragą“ taip, kad neturėdavo, ką atsakyti. „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, kartojo Kapsas. Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo“.


Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 m. birželio 24 d. išduotas MGB agento.

Fotonuotrauka: Kostas Kubilinskas (kairėje) ir Algis Skinkys. Leningradas. 1949 m. Skelbta: Raštai : trys tomai / Kostas Kubilinskas. - Vilnius : Vaga, 1972-1983 (Kaunas : K. Poželos sp.) T. 2 : Žalios pusnys / [paruošė ir paaiškinimus parašė Sigita Papečkienė]. - 1972. - 318 p., [8] iliustr.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis