Dokumentai

Pradžia

Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Dijakomo [įsakymas] skirti didesnį dėmesi partizanų ir jų stovyklų sargybai

Nenustatyta data
Veiklos dokumentai

Dokumentas iš Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabo archyvo, 1999 m. liepos 15 d. rasto Švenčionių r.

Dokumento tekstas (išskleisti)

                        LLA                                                                                                                         Originalas
            3-čios „Tigro“ Rinktinės                                                                                                   Slaptas
                      Štabas
                     Nr. [3]2                               [neįskaitomas tekstas] Rinktinės Nr. 2
                                                        [neįskaitomas tekstas]  [8] metų vasario mėn. 12 d.

                            Š. m. vasario mėnesį įvykęs nelaimingas atsitikimas su partizanais [...y]nikų kaime, turėtų
                      mus likusius pamokyti, kas ką ant visados. Nežiūrint,  kad partizanų gyvenime yra tai jau ne
                      pirmas toks atsitikimas, vis dėl to partizanai iš to nepadaro reikiamų išvadų ir  nepasimoko.
                      Šitokie nelaimingi atsitikimai paliečia ne tik žūstančius, bet ir visus likusius partizanus.
                      Likusieji netenka užsigrūdinusių ir [patyrusių] partizanų, be to, po tokių nelaimingų  įvykių,
                      partizanai jaučia liūdesį ir nusiminimą. Tas nelaimes atjaučia taip pa[t] [...]sioji,  mus [užjau[ken]
                      ]čianti lietuvių visuomenė.
                            Kas kaltas, kame to priežastys ? Nieks nekaltas, tik mūsų pačių apsileidimas, neapsigalvojimas
                      ir neįvertinimas mūsų pačių padėties. Argi tai pirmas atsitikimas, kad  partizanai žuvo dėl to,
                      kad neturėjo sargybinio ? Jau nebe pirmas. Prisiminkime  „Lokį“ ir kitus ir pamatysime, kad ir ten
                      žuvo dėl nebuvimo sargybinio. Kuo galima  laikyti partizaną, kurs[už] p[usvalandį] rizikuoja
                      atiduoti gyvybę, trejus metus saugotą, išneštą [virš] daugelio pavojų. Galimas daiktas, to
                      partizano, kurs nesiskaito su saugumu, jo tėvai dėl to išvežti kenčia badą, skurdą, šaltį, nes[kaito]
                      [...] kad tik  jų sūnus liktų gyvas, sveikas [..] [..]  partizanas [...] yboje išsaugoti [...] troboje [...]
                      pusvalandžio [...]  tėvų savo artimų viltį, kad b[...] ingas. Galų gale mūsų tauta  laukia, kad [...] savo
                      valstybę, būsime jai naudingi [...] [mentu]. Mūsų tauta dabartiniu metu [...][prašo],  kad mes būtume
                      protingi, susiklausytume ir saugotume savo gyvybes. Juk mūsų visas  darbas, visas užsiėmimas
                      saugoti save. O mes, išėję iš stovyklų,, [tingime] [draugiškai]pastovėti sargyboje. Tuo, kad partizanas
                      išėjęs iš stovyklos, esti be sargybos, toli gražu neparodo savo drąsumo ar sumanumo. Greičiau jis
                      parodo tai, kad jis  nesupranta, ko jis partizanauja,  kuriam tikslui jis slapstosi [neįskaitomas tekstas].
                             Partizanai tok[...] [perspėti...] i,  kad jis šiuo metu [...] [dalyv]auti [...] [va]karuškose ar  per
                      naktis [tasytis]  po kaim[o....ir] daužytis galvas su bernais. Jam atrodo, kad jo visa jaunystė  liko
                      niekam neverta,  kad jau ji praėjo be naudos. Bet kodėl partizanui  niekuomet neateina į galvą, kad 
                      šiuo metu už jį yra milijonai labiau nelaimingų  žmonių. Kodėl jis neprisimena  savo artimų,  savo
                      tautiečių, vargstančių Sibire, kalėjimuose, kurie neturi laisvės, maisto,  kenčia šaltį, skurdą, dirba
                      alkani sunkiausius darbus. Juk yra žmonių, kuriems šiuo metu trūksta net gero oro. .. Tuo  tarpu
                      partizanas nežino, kas yra badas, šaltis, sunkus darbas. Yra pakankamai [...] turi ginklą, kurį dažnai
                      vartoja [...] mai, būtent prievartaudamas gyvent[ojus], [nete]isingai skriausdamas. Jeigu partizanas
                      [...] ir daugiau galvotų, palygi[...]u tais, kurie truputį [...]su 
 tais, žinotų [...] [blogiau],  aš manau jis
                      [...] [sargy]boje ir [...] savo p[...] rodąs, kad jeigu grįžtų [...][...] ir kiti, tai jie šiuo [...] būtų pavyzdingi
                      [partizanai] ir [...]jei tai, ką mes dabar turime, mokėtų kitaip įvertinti  ir saugoti.
                              Iš viso to, kas pasakyta, reiktų būti šaltiems, daugiau protingai apgalvoti,g[...] [pasitarti [paistyti]],
                      turėti kantrybės, netingėti ir truputį palaukti. Juk tuo metu, kai mes išėjome į miškus iš tikrųjų  nebuvo
                      jokios vilties, frontas neartėjo į mus, bet kiekvieną dieną, valandą  jis tolo  nuo mūsų. Nežiūrint to, mes
                      ėjome [į miškus[-ais]] [su] [...]pasiryžimu, su di[...] užsidegimu. Mes turėjome didelę viltį, [...], kad
                      n[...]me, [šias] [...]ime. Tad, kodėl mes, gyvendami [...] karo išvakarėse, kada aplinkui mus bruzda, juda,
                      tereikia tik  kibirkšties, kad prasidėtų  milžiniškas išsilaisvinimo karas, nustojame vilties ir net
                      nesisaugojame, tuo priduodami savo gyvybėms menkos reišmės. Mano nuomone, taip elgtis gali tik
                      neprotingas partizanas !
                              Todėl reikia:
                              1. Niekuomet partizanai neturi būti be sargybos ar stovykloje, išėję iš stovyklos ribų.
                              2. Niekuomet nesueiti visiems į trobą. Būtinai turi vienas pasilikti sargyboje, nes dažnai enkavedistai
                      seka partizanus, iš paskos laukdami juos užpulti iš netyčių.
                              3. Būtinai nešti [...]][ kareje]. Juo kraštas įtariam[...], juo atidesnis.
                              4. Niekuomet [...] gti šviesos, neu[...][...] lemputėmis ar degtukais [...] Visokie žypčiojimai sukelia
                       įta [...] taip ir enkavedistams.
                               Jeigu partizanai [...] visada sargybinį, tai ne tik išvengs patys [...] būtent pražūties, bet taip pat
                       apsaugos nuo prapulties daug mums [palankių gyventojų] ir, laiku pastebėję pavojų, partizanai pasitrauks
                       nepakenkdami nei sau, nei gyventojams.
                               Visi partizanai, kurie nesupranta ar nenori suprasti sargybos reikšmės, bus skaitomi nedrausmingais
                       apsileidėliais. [Organizuotame] vei[kime], tokie nusižengimai, kaip sargybos 
nebuvimas,  yra baudžiami.
                              Todėl sto[...]]mi [...]nai suprasti sargybos reikšmę  ir [...] saugo ir pačius save. Tuo mes išvengsime
                        skaudžių nelaimių ir neteiksime enkavedistams lengvų pergalių ir džiaugsmo.
                                                                                                                                                                        Dijakomas

Saugotojas
Lietuvos ypatingasis archyvas
Fondo Nr.
K-5
Apyrašo Nr.
5
Bylos Nr.
15
Lapų Nr.
25, 26